1
2
3
Ką daryti, jei darbas užknisa?
Mykolas Valainis

Straipsnis publikuotas  

Kaip jūs žvelgiate į savo darbą? Ar tai yra veikla, kuri jums teikia pasitenkinimą, džiaugsmą, galimybes tobulėti ir augti? O gal atvirkščiai? Gal vien pagalvojus apie darbą, pajuntate savo kūne kylančią įtampą, nuovargį, apatiją? Gal ėjimas į darbą jums asocijuojasi su sunkia ir kankinančia pareiga? Jei į pastaruosius klausimus peršasi atsakymas taip, tuomet šis straipsnis yra kaip tik jums.

Darbas, ar platesne prasme pareigų vykdymas, yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes įpratę darbą sieti su piniginę atliekamos veiklos išraiška, bet tai tėra dalis tiesos. Dirba moksleivis eidamas į mokyklą, dirba savanoris organizuodamas kokią nors labdaros akciją, dirba namų šeimininkė, besirūpinanti vaikų bei namų priežiūra.Taigi, jei pažvelgsime į darbą plačiau, tai atrasim, kad darbas – tai bet koks rutininis savo pareigų vykdymas. Ir jis gali atsibosti. Nuo jo galima žiauriai pavargti, bijoti, priešintis ar neapkęsti. Kartais, kai stebiu, kaip mano mažamečiai vaikai džiaugsmingai žaidžia „ėjimą į darbą“, pagaunu save galvojant ir viliantis, jog ir po 20 ar daugiau metų, jie nepraras bent dalelės to entuziazmo, kuris dabar skleidžiasi. Deja, daugelis žmonių tuo pasigirti negali. Vieni iš karto save pasmerkia tokiam darbui, kuris neteikia jokio kito prasmingumo, išskyrus finansinį. Kiti tą prasmingumą praranda ilgainiui, kai įdomumas, azartas bei pasitenkinimo jausmas paskęsta rutinos tėkmėje.

Psichoterapijos pradininkas Z. Froidas teigė, jog yra 3 kertiniai sėkmingo asmenybės funkcionavimo akmenys:

- draugai, 
- meilė,
- darbas.

Jei viskas sekasi sklandžiai visose šiose gyvenimo srityse, vadinasi esam atradę sėkmingo gyvenimo receptą (bent jau šiame gyvenimo etape). Jei susiduriam su problemomis, reiškia, jog nesam iki galo atlikę namų darbų, arba juos darėm ne taip, kaip derėtų.

“Nejaugi darbas taip svarbu? – klaustų tūlas lietuvis, lenkiantis nugarą Anglijos kavinės virtuvėje ar Ispanijos daržovių plantacijoje – negi jis turi dar ir patikti, ne tik užtikrinti pragyvenimą. Deja, taip. Jei darbas neteikia nė kruopelytės džiaugsmo ar pasitenkinimo, tuomet jūs ne gyvenate, o pragyvenate. Pagalvokite, kiek darbe praleidžiate laiko, kokią gyvenimo dalį pramiegate. Tai kiek lieka laiko tikram gyvenimui? O kiek laiko dar turite? Žvelgiant iš šios perspektyvos, darbe praleidžiamas laikas darosi tikrai reikšmingas, per daug reikšmingas, kad jį ignoruotumėt ar švaistytumėt veltui.

Betgi ne visada gali rinktis – sakysite. - Juk kartais tenka dirbti darbą, kurio galbūt nekenčiame, vien dėl to, kad išlaikytume šeimą, galėtume sumokėti už būsto paskolą ir būtų neatsakinga viską mesti. Sutikčiau, kad viską mesti, negalvojant apie rytojų, iš tiesų neatrodo atsakingai. Visgi šioje vietoje klausčiau, ar tai, kas vyksta yra priežastis, ar pasekmė? Pasekmė to, kad kažkuriam gyvenimo momente sustojau ir apsnūdęs likau stoviniuoti tam tikram taške, vietoj to, kad siekčiau, judėčiau kelyje link savęs realizavimo. Ar tai, kad mane pykina vien pagalvojus apie kėlimąsi ryte į darbą nėra simptomas ligos, kuri progresavo manyje jau kurį laiką, vis augindama nepasitenkinimą, buvimo įkaitu jausmą, ir tik dabar prasiveržė visu smarkumu.

Ką daryti?

Visų pirma, teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad galima nedaryti nieko. Tikimybė 9 iš 10, kad perskaitę šį straipsnį, be vargo jį nukišite į vieną iš pasąmonės stalčiukų, šalia nebenaudojamos makulatūros panašiais pavadinimais: „Kaip mylėti save“, „Taisyklės sėkmingam poros gyvenimui” ir pan. Pagalvokit, kiek kartų, regis, jau buvote sukaupę ryžtą imtis pokyčių gyvenime, ir kiek kartu su apmaudu turėjote sau pripažinti, kad tas ryžtas nesimaterializavo į realius veiksmus.

Tik akimirkai pabandykit įsivaizduoti, jog duodate sau 10 dienų dirbti taip, kaip dirbate dabar. Po dešimties dienų, jei nerasit kaip pakeisti savo darbą, kad jis iš kančios virstų pasitenkinimą keliančia veikla, jūs parašysite prašymą atleisti iš darbo. Pabandykit įsivaizduoti, ir per kūną nubėgs šiurpuliukai. Tai, ką tikriausiai patirsite – tai jausmas, kad nepaisant visko, aš esu savo gyvenimo kalvis, nesu aplinkybių auka, nors kartais taip kur kas patogiau žvelgti į save. Esu laisvas rinktis. Ir tai gąsdina.

Kita vertus, galit nusispjauti ir sau pasakyti: „Visi šitie psichologiniai išvedžiojimai manęs neveikia, o jeigu ir sugalvosiu kažką keisti, tai ne anksčiau nei kitų metų rugpjūčio mėnesį“. 

Jei visgi sugalvojote, kad tai, kaip praleidžiate 8 valandas per parą, 40 val. per savaitę ir 2000 val. per metus jūsų netenkina, tuomet ryžkitės ir keiskit. Ne rytoj, po mėnesio ar po metų. Bet šiandien. Susikaupkite ir padarykite kažką, kad pajudėtumėte norima kryptimi. Ar susirašysite prioritetus, ar pasiruošite pokalbiui su viršininku, o galbūt paieškosite kursų, kurie padėtų ilgainiui jums pakeisti specializaciją – tai vis geriau nei sėdėti valtyje, plaukti pasroviui ir skųstis, kad tėkmė jus neša ne ten, kur norite.

Pabandykite pasitenkinimą darbu išdėstyti grafiškai laiko perspektyvoje. Koks pasitenkinimas buvo jums pradėjus dirbti, kaip jis kito ilgainiui.

Pabandykite prognozuoti, kur būsite, jeigu niekas nesikeis po metų, po dviejų. Tai gali padėti pažvelgti į savo situaciją iš šalies, atrasti perspektyvą. Ne veltui sakoma, kad neretai per ilgai užsibūname pragare vien dėl, to, kad pažįstame gatvių pavadinimus. Žinoma, nežinomybė baugina, ateitis be aiškių kelio gairių kelia įtampą. Bet ar tikrai geriau yra stovėti vietoje arba eiti kažkieno kito, o ne savo išmintu taku.

Išmeskit iš žodyno žodį privalau, pakeiskite jį žodžiu renkuosi. Tai padės pažvelgti į savo gyvenimą be saviapgaulės akinių. Pagalvokite, kiek daug pasirinkimų jūs paslepiate po pareigos skraiste. Juk privalau eiti į darbą, privalau rūpintis savo vaiku, privalau būti gera (-as) savo antrajai pusei ir t.t. Ar tikrai privalau? O gal greičiau renkuosi tai, kas sutampa su mano auklėjimu, vertybėmis, pasaulėžiūra ir pan. Kiek yra mamų, kurios nesirūpina savo vaikais, kiek yra žmonių kurie nedirba, ir net negalvoja darbo ieškotis. 

Taigi tie žmonės renkasi vienokį gyvenimo būdą, jūs renkatės kitokį. Kuo tai svarbu? Pasvarstykite, jei pažvelgsite į savo nemėgstamą darbą iš pasirinkimo perspektyvos, jums automatiškai iškils klausimas, kuris gali atskleisti daug netikėtų dalykų apie save – jei viskas yra apie pasirinkimus, tuomet kodėl aš renkuosi tai, nuo ko kenčiu, kas skaudina ir verčia mane depresuoti, vietoj to, kad patirčiau pasitenkinimą ir mėgaučiausi gyvenimu. Atsakymai, kuriuos atrasite, gali jums tapti atskaitos tašku to ilgo ir duobėto kelio savęs aktualizacijos link.

 

„Niekas žmogaus taip nestabdo, kaip jis pats“

-A.Bell -