1
2
3
Kaip užauginti tikrą vyrą? (Patarimai tėvams)
Autorius: Mykolas Valainis

Straipsnis publikuotas  

Kaip užauginti tikrą vyrą? Tik nemeluokite, kad toks klausimas niekad neatėjo Jums į galvą ir niekad neburbėjote, kad „tikri vyrai, kaip, beje, ir tikros moterys, šiais laikais išnyko, o kalti – visi aplinkiniai, pradedant tą būsimąjį vyrą auginančiais tėvais“.

Ilgimės, norime mes tų tikrų vyrų (kaip ir tikrų moterų). Ir tai gerai. Tad trumpas pasakojimas tėvams – kaipgi juos auginti?

Šiuolaikinis vyras ir vyras, koks jis buvo prieš 50 metų, skiriasi. Ko gero, tai turėtų keisti ir šiuolaikinius elgesio modelius, kaip auginti vaikus? Kokie jie turėtų būti?

Vyriškumas – tai savybių bei charakteristikų, kurios suvokiamos kaip būdingos „tikram vyrui“ visuma. „Tikro vyro“ paveikslas keičiantis laikams ir epochoms taip pat keitėsi prisitaikydamas prie naujos kultūrinės aplinkos bei visuomenės standartų. Tam tikros bendros tendencijos tame „tikro vyro“ paveiksle, tokios kaip drąsa, ryžtas, racionalumas, garbingumas, fizinė ištvermė išliko nepakitusios per amžius, tačiau jų atspalviai kito.

 Tai, kas pasikeitė per pastaruosius 50 metų, įvardinčiau kaip tūkstančius metų vyravusio patriarchato saulėlydį. Nors ta saulė dar tikrai nenusileido, bet akivaizdūs labai ryškūs pokyčiai vertinant tėvo vaidmenį šeimoje, vyro-moters diadoje, vaikų auklėjime.

Šiais laikais nieko nestebina vyras gaminantis vakarienę šeimai ar keičiantis vaiko vystyklus. Tėvo buvimas šeimoje tampa ne tik matomas, bet ir jaučiamas. Tėvo vaidmens vaikų auklėjime pagrindiniai pokyčiai – tai, kad šiuolaikinis tėtis yra jausmingesnis, šiltesnis, labiau įsitraukęs į šeimos gyvenimą. Be abejo, tai teigiami poslinkiai.

Vaikystėje ne vienas berniukas girdėjo: „Neverk, nes tikri vyrai neverkia…“. Kas slypi už tokių žodžių?

Už šių žodžių slypi destruktyvus poveikis augančio berniuko psichologijai. Nors šiais žodžiais tarsi bandoma išugdyti stoišką vyrą, kuris nepabūgdamas atlaikytų įvairias gyvenimo negandas, nepasiduotų panikai ar bejėgiškumui. Tačiau rezultatas gaunamas gana priešingas. Juk tokiais pasakymais berniukai mokomi slopinti savo jausmus, kylančias emocijas.

Mano nuomone, šiuos žodžius vaikas suvokia maždaug taip: „Tai, dėl ko tu šiuo metu išgyveni, yra gėdinga ir nepriimtina, tad pasilaikyk savo jausmus sau“. Deja, žmogaus funkcionavimas paremtas proto ir jausminės srities bendryste. Kai vyras užauga išugdęs tik protinius gebėjimus, jis neabejotinai susidurs su aibe problemų, visų pirma - santykių srityje. Juk išmokęs slopinti ir pilnai nepažinęs savo jausmų, jis negali šimtu procentų įsijausti į kito žmogaus jausmus.

Koks teisingas reagavimo modelis tokioje situacijoje – kai berniukas verkia?

Svarbu padėti vaikui identifikuoti savo jausmus ir aplinkybes, dėl kurių tie jausmai kilo. Vietoj žodžių “Būk vyras, susiimk, neverkšlenk čia” geriau ištarti vaikui: “Matau, kad labai nuliūdai, gavęs tą blogą pažymį…”. Taip perduodame vaikui žinutę, kad matome jį, suprantame jo jausmus. Vaikas tame taip pat pajus ir mūsų palaikymą, kad jo nesmerkiame, kad liūdėti ir verkti normalu.

Dažnai vaikams (ypač berniukams) verkiat, tėvai patiria vidinę įtampą, kartu ir užjausdami vaiką, bet ir baimindamiesi, jog guosdami jį taip gali paskatinti tokį elgesį ateityje. Suprask, „jei kartą apkabinsime sūnų ir paguosime, jis po to gali tapti moteriškas, „skystas“, verčiau patiems būti šaltais ir racionaliais, ir taip nuo mažumės grūdinti vaiką, kad pasaulis nėra toks svetingas ir smagus, ugdyti jame kovotojo mentalitetą”. Gaila, bet tokia filosofija dažniau pakenkia, nei padeda. Vienintelis dalykas, kurio tikrai išmoko tokia tėvų praktika – tai susvetimėjimas su savimi, savo jausmais, jų atmetimas.

Kaip bendrauti su berniuku kalbant apie jo emocijas ir jausmus? Taip pat kaip su mergaite ar visgi kažkaip kitaip?

Geriausias orientyras bendraujant su vaikais, tai pasikliovimas savo vidiniu kompasu – intuicija (jei ji nėra pakirsta visokių socialinių normų ir standartų). Jei tik mokame įsiklausyti į savo vidinį balsą, turime šimtą kartų geresnį gyvenimo vadovą, nei geriausios patarimų knygos „Kaip greitai išmokti…”. Aš dažnai stebiuosi, kaip atsakingai ir perdėm atsakingai tėvai žvelgia į vaikų auklėjimą, ir kaip graužiasi sureagavę ne taip, kaip reikėtų, ar sudrausminę ne taip, kaip siūlo geros tėvystės vadovėlis.

Didžiausias kliuvinys tame yra tėvų slapčia puoselėjamas visagalybės jausmas, tarsi mūsų viena ar kita reakcija galėtų pakreipti vaiko gyvenimą tam tikra linkme. Nors neneigiu to fakto, kad tėvų auklėjimo pobūdis įtakoja vaiko raidą, tačiau jis sąveikauja su kitais faktoriais (pavyzdžiui genetiniai, kultūriniai, gimimo eiliškumo ir pan.) kurių visuma ir lemia vaiko asmenybę. Tad jei tėvai nusimestų tą naštą, kad jie ir tik jie yra atsakingi už tai, koks vaikas užaugs, gali atsiverti naujos perspektyvos, t.y. suvokimas, kad nereikia būti kažkuo bendraujant su vaiku (nesvarbu ar tai berniukas ar mergaitė), svarbu būti savimi su savo jausmais ir mintimis, o pats vaikas atsirinks, tai kas jam reikalinga iš tėvų.

Psichologai vieno tyrimo metu nustatė, kad kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje žvelgdami į mergaitę tėvai savo veido mimika atkartoja visas jos reakcijas – jei mergaitė šypsosi, jie šypsosi, jei mergaitė liūdi, jie irgi liūdi. O žvelgdami į berniukus tėvai veido išraiška atkartodavo tik jo linksmas reakcijas – šypsojimąsi ir pan. Vadinasi, tėvai net ir nepastebėdami „auklėja“ berniuką. Gal toks tėvų elgesys yra prigimties užprogramuotas? O gal galima jį pakeisti?

Toks tyrimas puikiai iliustruoja tą pasąmoninį auklėjamąjį darbą, kurį atliekame, nepriklausomai norime to ar ne. Nežinia, kiek tokioms reakcijos įtakos turi kultūriniai aspektai, kiek tai gali būti genetiškai užprogramuota, tačiau faktas, kad to, ko nepažįsti, nežinai apie save, vargu ar gali pakeisti. Juk prieš bet kokį pokytį, visų pirma seka įsisąmoninimas to, kas vyksta, o tokių jūsų paminėtų subtilybių neretas tėvelis ne tik nepastebi, bet net ir pastebėjęs nemato tame nieko blogo.

Pagrindinės klaidos, kurias dažniausiai daro tėvai, augindami berniukus ir norėdami užauginti „tikrus vyrus“

Manau, pagrindinė klaida (auginant tiek mergaites, tiek berniukus) ir yra ta nuostata, siekis užauginti „kažką“, juk vaikas nėra molio gabalas, iš kurio galėtum lipdyti tai, ką nori. O bandydami unikalią vaiko asmenybinę organizaciją įtalpinti į tam tikrą šabloną, mes neabejotinai tik trukdome jo natūraliai raidai. Tėvų uždavinys nėra kažką formuoti iš vaiko, jiems tereikia rūpintis, kad ta aplinka kurioje vaikas auga, būtų palanki, draugiška jo saviraiškai, saviugdai.

„Berniukus auginti sunkiau nei mergaites”, – dažnai sako mamos. Tiesa?

Žiūrint, ką tos mamos turi omenyje, jei tai, jog auginant berniukus (kuriems yra svarbi fizinė iškrova, ir aktyvios veiklos), tenka ir pačiam ar pačiai daugiau judėti, tuomet sutikčiau su tuo teiginiu. Iš tiesų auginant berniukus tenka sunkiau ir daugiau fiziškai pasportuoti patiems tėveliams.

Kaip turėtų atrodyti idealūs tėvo-sūnaus santykiai keičiantis amžiui (nuo vaikystės iki suaugusiojo)?

Tėvas, auginantis sūnų, be abejo, turi prisitaikyti prie augančio vaiko poreikių, tam, kad tie santykiai išliktų/taptų artimi, nuoširdūs ir tvirti. Juk taip dažnai tėvo-sūnaus bendravimas paremtas siekiu „kad gerbtų“, ant kurio paaukojamas kitas, net svarbesnis poreikis „kad mylėtų“. Ne paslaptis, kad meilės ir priėmimo poreikis būdingas ne tik vaikams, bet ir tėvams, o vaikiška besąlygiška meilė turi iš tiesų gydomąjį poveikį, padedantį įveikti pačių kažkada patirtas žaizdas, nusivylimus.

Tad sakyčiau, kad vaizdinys „mylintis, priimantis, nesmerkiantis/neatstumiantis, apkabinantis, paguodžiantis TĖTIS“ yra ta aksioma, kuri garantuoja gerą tėvo ir sūnaus ryšį. Be abejo, svarbią rolę užima ir tėvo demonstruojama drąsa gyventi, tvirtumas sunkiuose gyvenimo momentuose ir panašiai, tačiau šie bruožai viso labo yra antriniai, nes be priėmimo, gebėjimo rodyti meilę ir prielankumą, taptume tais popieriniais, sausais tėvais…

Motina viena (be tėvo) augina sūnų. Kur jam rasti vyriško elgesio modelį, jei namuose to nemato?

Nors tėvo reikšmė vaiko asmenybės vystymuisi yra be galo didelė, visgi žmogaus psichika tuo ir nuostabi, kad geba prisitaikyti prie įvairių kartais net itin nepalankių aplinkybių ir gyvenimo situacijų. Tėvo nebuvimas dar nėra prielaida, kad berniukas užaugs nevyriškas, nors grėsmės aišku egzistuoja. Tokiu atveju kaip vyriškos figūros modelis su kuriuo berniukas tapatinasi, gali tapti senelis, dėdė, artimas šeimos draugas ar pan.

Ką daryti, ko vengti, kad berniukas (net augantis pilnoje šeimoje) nebūtų „mamytės sūnelis“?

Žiūrint, ką turite omenyje žodžiais „mamytės sūnelis“. Juk perdėm maskulistiniam požiūriui, gali užkliūti ir tokios vaiko savybės kaip jautrumas, emocionalumas. Ne visi berniukai užaugę tampa kareiviais, inžinieriais ar informatikais, tarp jų yra ir menininkų, poetų.

Dažnai tenka matyti ir sutikti vienišų mamų, kurios augindamos savo sūnus, taip stengiasi kompensuoti tėvo nebuvimą, kad pradeda vaiką perdėm globoti, rūpintis jo gerove ir gauną priešingą, kuriozinį efektą. Per daug globojamas sūnus tampa nesavarankiškas, neiniciatyvus, bailus, nuolat laukiantis iš kitų pagalbos, nurodymų ką ir kaip daryti.

Berniuko iniciacija į vyrus. Kai kurios kultūros net šiandien išsaugoję iniciacijos ritualus. Kodėl ji tokia svarbi ir kaip iniciacija vyksta (ar galėtų vykti) mūsų šiuolaikinėje visuomenėje?

Žodis „iniciacija“ kilo iš lotynų kalbos žodžio initium, reiškiančio „įėjimą, pradėjimą“. Kultūrinėje plotmėje berniuko iniciacija į vyrus yra to ilgo vaiko tapatumo formavimosi proceso galutinė stotelė. Tai yra vaikystės (tame tarpe ir paauglystės pabaiga) ir suaugusiojo gyvenimo pradžia su iš to išplaukiančiomis privilegijomis ir atsakomybėmis.

Deja, šiais laikais pats iniciacijos ritualas arba veikiau jo liekanos, yra daugmaž pogrindinis procesas su vienu kitu oficialiu berniuko virsmą vyru pažyminčiu įvykiu tarkim balsavimo teisės įgijimu. Greitėjant gyvenimo tempui ir yrant bendruomeniniams ryšiams buvo prarasta vyresniųjų kaip vedlių per įvairius gyvenimo etapus reikšmė.

Juk tipiškas šiuolaikinės šeimos tėvas dažniausiai būna per daug užsiėmęs ar pasimetęs, kad galėtų būti vedliu berniukui tame transformacijos procese, kai pradeda dygti barzda, siautėja hormonų audros, atsiranda seksualiniai bei partnerystės poreikiai. Tenka pripažinti, kad pernelyg dažnai tėvas tame procese telieka tik pasyvus stebėtojas, o paauglys tą trūkumą kompensuoja ieškodamas gyvenimo vedlių internetinėje erdvėje.

Berniukas ar paauglys dalyvaujantis medžioklėje, kaime skerdžiant kiaulę. Kai kas tikina, kad tokie veiksmai „padeda tapti vyru“? Kaip manote, kiek kraujo turi pamatyti būsimas vyras ir ar tai būtina?

Net ir praslinkus daugeliui amžių nuo tų laikų, kai vyrai medžiodavo mamutus, ir gindavo bendruomenes nuo laukinių plėšrūnų, kai kurie dalykai iš tiesų išliko nepakitę, tik ietį pakeitė mobilusis telefonas.

Juk vyrai kaip ir prieš tai, taip ir dabar labiau nei moterys orientuoti į rezultatą, konkurenciją, visai kaip medžioklėje. Moterys tuo tarpu nukreipia dėmesį į socialinių ryšių, bendradarbiavimo siekimą. Tikėtina, kad tam tikros lyčių asmenybinės charakteristikos tapo genetiškai užkoduotomis ir yra perduodamas iš kartos į kartą.

Nesutikčiau, kad reiktų specialiai vežti paauglį į kaimą, kur jis pamatytų skerdžiamą kiaulę tam, kad taptų tikresniu vyru. Juk tas kiaulės skerdimas irgi nebūdavo savitikslis, tai būdavo tuometinio gyvenimo dalis.

Šiais laikais, kur kas svarbiau, kad tėvas išmokytų berniuką džentelmeniškumo, bendravimo su moterimis subtilybių – juk tie laikai, kai tėvai spręsdavo vedybų klausimą, praėjo negrįžtamai. Kai lyčių socialiniai vaidmenys sparčiai niveliuojasi ir nyksta toji per amžius galiojusi atskirtis tarp to, ką gali ir ko negali daryti vyras/moteris, sakyčiau tikras vyras šiais laikais yra tas, kuris gali susirasti tikrą moterį ir su ja užmegzti tvirtus ilgalaikius santykius.

„Niekas žmogaus taip nestabdo, kaip jis pats“

-A.Bell -