1
2
3
Priklausomybė nuo kompiuterio
Autorius: Mykolas Valainis

Priklausomybė nuo kompiuterio. Na ir tema... Nei čia labai išsiplėtosi, nei ką... Priklausomybė kaip ir visos kitos... Geriau jau būčiau rašęs apie Egoizmą, ten bent jau daugiau erdvės saviraiškai...

Taigi... priklausomybė nuo kompiuterio – tai tarsi pabėgimas nuo realybės i virtualų iliuzijų pasaulį...

Hmm, kas toliau? Visiškas akligatvis... Aj velniop. Gal trumpam atidėti šia nemalonią procedūrą. Sakoma darbas ne vilkas, i mišką nepabėgs... Tačiau kaip atsipalaiduoti nuo šitos frustracijos, kad nervinėse ląstelėse sumažėtų įtampa dėl prievolės, dėl artėjančių deadline‘ų. Bent jau man nieko nėra geriau už Delfi.lt. Žinios man patinka, taip praplečiu akiratį, be to teikia pasitenkinimą vien mintis, kad kiekvieną kartą darausi vis protingesnis, labiau suvokdamas tai, kas vyksta aplinkui... Aha, Wikileaks... ir vėl tos smagios naujienos apie užkulisinius diplomatų žaidimus, dar šis bei tas apie Rusiją, Europos Sąjungos viražai stengiantis išgelbėti eurą. Akys slenka tinklaraščio pastraipomis, o mintys nejučia sugrįžta prie atidėto straipsnio rašymo. Sugrįžta ir nerimas: „na ir kodėl tokie dalykai negali savaime pasidaryti, kažkaip materializuotis, kodėl reikia save spausti, kankintis bandant sukurpti mintį. Tame visame veiksme yra kažkas atgrasaus – juk visgi reikia save versti veikti, daryti. O versti nesinori. Verčiau dar kokį tinklalapį atsiversti. Pamažėl į sąmonę beldžiasi suvokimas. Tai štai kas tame iliuzijų pasaulyje tokio viliojamo - juk ten nėra prievartos, prievartos prieš save, bandymų save įstatyti į rėmus, save apriboti nuo malonaus ir paaukoti save žodžiui REIKIA. Še tau ir priklausomybė. Nors ir ne tokia didelė, kad jausčiausi nekontroliuojantis to, bet vis tiek. Neveltui sakoma, kad psichikos sutrikimus nuo normalaus sveiko žmogaus skiria ne kažkokie kokybiniai pokyčiai, o tiesiog kiekybinė jų išraiška. Pvz., žvelgdami į paranojiką, kuris šventai įsitikinęs, kad kiti prieš jį nusistatę, suėję į suokalbį linkėdami jam blogo, negi neišgirsim kažkur giliai viduje ataidinčių panašių jausmų. Juk ir mums „normaliems“, kartais atrodo, kad štai vienas ar kitas kolega, pažįstamas priešiškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, nori pakenkti; iš keistų aplinkinių susižvalgymų gali pradėti atrodyti, jog kažkas apkalbinėjo mane už nugaros. Kartais tai būna objektyvi tiesa, o kartais tiesiog subjektyvus jausmas apie tai kad aplinkinis pasaulis ar bent to pasaulio dalelė yra negeranoriška mano atžvilgiu. Pažvelkime į depresiją sergantį žmogų – ar atsiras bent vienas (-a), kuris pasakys, kad liūdesio banga, nubloškianti savivertę į skausmo, vienatvės ir bejėgiškumo duobę, yra svetimas ir nepažįstamas jausmas. Vargu bau. Kiekvienas esam patyrę panašius jausmus. Taigi nėra aiškios takoskyros, kuri skirtų mus ir tuos nelaiminguosius, kurie kenčia palatose, psichologų kabinetuose, namuose su dar viena vaistų doze ir pan. Yra tik išplaukusi plonytė raudona linija, kurią peržengus kyla grėsmė iš save aktualizuojančio individo pavirsti vegetuojančiu kenčiančiu pacientu. Ar šią ribą galima apčiuopti kalbant apie priklausomybę nuo kompiuterio. Tam tikri kriterijai be abejo egzistuoja. Požymiai, kurie liudytų, jog kompiuteris iš tiesų tampa problema:

-    Negalėjimas ar sunkumai atsipalaiduoti – nei psichiškai, nei fiziškai.

-    Nesugebėjimas kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie kompiuterio.

-    Socialinių ryšių nykimas.

-    Kasdieninė veikla (pvz., valgymas) perkeliama prie kompiuterio.

-    Pakitęs dienos/nakties ciklas.

-    Interesų susiaurėjimas, pomėgių, išskyrus susijusius su kompiuteriu, nykimas.

Žiūrint iš šalies atrodytų, ir ką gi ten gali rasti tuose kompiuteriniuose žaidimuose, socialiniuose tinklapiuose ar pan. Kodėl tiek daug vaikų ir suaugusių savo laisvalaikį mato tik per kompiuterio prizmę, kodėl atsisako kitų veiklų, kurios galėtų atnešti lygiai tokį pat džiaugsmą ir pasitenkinimą, o gal ir didesnį. Šioje vietoje iškyla genialiai paprasta A. Adlerio idėja apie tai, kad kiekviename mūsų yra užkoduotas menkavertiškumo jausmas. Vaikas užgimsta mažas ir bejėgis, priklausomas nuo aplinkinių tame makroskopiniame pasaulyje. Natūraliai išsikristalizuoja ir savo menkavertiškumo pajautimas, kuris žmogų lydi per visą jo gyvenimą ir skatina kovoti, siekti, nesustoti vietoje, tapti pranašesniu idant kompensuoti tą jausmą. Visgi susidūrus su sunkiai įveikiamomis kliūtimis, asmuo gali nustoti stengtis, gali pasiduoti bejėgiškumui, ir priimti savo menkavertiškumo jausmą kaip aksiomą. Tuomet menkavertiškumas kompensuojamas per pasyvumą, baikštumą, atsakomybės vengimą, savo galimybių neišnaudojimą. Juk žymiai saugiau jaustis tinginiu, nei kvailu. Galvoti ne apie tai, kad kažko nesugebi, o tiesiog, kad pritrunka laiko, noro, ar nepalankios išorinės aplinkybės. Tai yra kelias kaip atsakomybę už savo gyvenimo realizavimą nusimesti nuo savo pečių. O tam kompiuteris gali puikiai pasitarnauti. Nors 101 virtualus draugas facebook‘e neatstos 1 tikro draugo gyvenime, tai vis geriau negu nieko. Pornografiniai puslapiai neatstos tikro intymaus tarpasmeninio ryšio, kompiuterniai žaidimai neatstos realios komandinės veiklos. Bet kartais, kai tie tikri norai atrodo sunkiai pasiekiami, ar reikalaujantys skausmingų pastangų, savęs išstatymo situacijose, kur gali būti atstumtas, išjuoktas, pažemintas, tai gali atrodyti kaip užuovėja, pakaitalas, nors ir ne toks tikras, bet užtat saugesnis. Kuo asmeniui patenkinti savo poreikius realiame pasaulyje sunkiau, tuo mielesnė, žavesnė gali pasirodyti virtuali užuovėja. O poreikiai visų mūsų vienodi. Vienodai norime būti mylimi, jausti palaikymą, turėti pripažinimą, nepaviršutiniškų santykių ratą. Tačiau tai yra dalykai, kurių už dyką niekas nedalina, jiems nėra nuolaidų ar išpardavimų meto. Vienintelis kelias yra to siekti dedant pastangas, kurios ne visada atsiperka, ne visada apdovanoja. Neretai būna priešingai. O kiek gi gali, žmogau, pakelti tų nesėkmių, tų įrodymų, liudijančių, kad esi ne toks sėkmingas, ne toks geras, koks norėtum būti. Kai jauti, jog tas tikras maistas „sielai“ tau nepasiekiamas, o alkis vis tiek siaubingai primena apie save. Tuomet belieka save užkimšti greitu maistu, bigmak‘ais, kurie suteikia sotumo įspūdį, bet ne jausmą. Savo menkavertiškumo, nevykėliškumo pojūtį maskuoti tariamais pasiekimais virtualioje erdvėje, sapnų karalystėje, kur gali būti toks, kokį save norėtum matyti. Jei tik nereikėtų niekada prabusti iš to sapno. Jei tik kiekvieną rytą realybė netėkštų šlapiu skuduru per veidą... Deja, deja...

Priklausomybė kaip sūkurys pamažėl vis giliau ir giliau įtraukia asmenį. Kuo toliau tuo didesnę asmeninio pasaulio dalį užima tai, kas tėra realaus gyvenimo pakaitalas. Visgi kad neskambėtų pernelyg pesimistiškai norisi pabrėžti, kad žmogus tai ne prisukamas mechanizmas einantis viena iš anksto apibrėžta kryptimi. Kartais net ir beviltiškas alkoholikas prabunda, sustoja judėti žemyn nukreipta spirale ir atsispyręs nuo dugno pradeda judėjimą priešinga kryptimi, link savęs realizavimo, savo gyvenimo ir savo skausmo įprasminimo. Tai niekada nebus tiesus raketos skrydis tiesiai į gražų, prasmingą ir turiningą gyvenimą. Tai tas pats judėjimas spirale, tik šį kart priešinga kryptimi. Susiduriant su tuo pačiu alkio jausmu, tik stengiantis nuo jo nebėgti, kemšant į save bet ką, o ieškant tokio maisto, nuo kurio savivertė šiek tiek sustiprėtų, ūgteltų. Kad tas vidinis nepasitenkinimas savimi pamažu užleistų vietą savęs priėmimui, santarvės su pačiu savimi kūrimui.

Tai kelias kuriame reikalingas kuo didesnis sąmoningumas, nes bet koks skausmingesnis to vingiuoto kelio vingis gali vėl sugrąžinti norą pasinerti į tą sapnų pasaulį. Tai kas prieš tai buvo paradiniu įėjimu į gyvenimo problemų sprendimą, dabar tampa atsarginėmis durimis, kurios niekada iki galo taip ir neužsivers. Bet kuo sėkmingiau asmeniui sekasi patenkinti tuos bendražmogiškus poreikius, tuo mažiau viliojantis atrodo tas įėjimas į veidrodžių karalystę, iškreipiančią tikras gyvenimo formas ir linijas. Asmeniškai neteko konsultuoti žmogaus priklausomo nuo kompiuterio, ir kiek teko girdėti, kitiems psichikos sveikatos specialistams taip pat retai tenka gydyti būtent tokią priklausomybės formą. Visgi neabejoju, kad oficiali statistika, neatspingi tikro šios priklausomybės formos mąsto. Nežinia dėl ko, ar dėl mūsų technokratiškos visuomenės tolerancijos viskam kas susiję su naujosiomis technologijomis, ar dėl to, kad šią priklausomybę išeina geriau užmaskuoti (juk visada gali pasiteisinti kad dirbi, ieškai informacijos mokyklos projektui ar pan., o pavartojus alkoholį ar narkotikus to nepaslėpsi), bet panašu, kad šie žmonės retai sulaukia tinkamo aplinkinių rūpesčio, paskatinimo kreiptis pagalbos. O jiems ji tikrai ne mažiau reikalinga nei tiems, kurie turi rūpesčių pvz., dėl alkoholio. Ir rašydamas „pagalba“, neturiu omenyje raginimų susiimti save į rankas, įjungti valią. Tai tėra tušti žodžiai, kuriais aplinkiniai galbūt tik maskuoja savo bejėgiškumo ir nevilties išgyvenimus, vietoj to, kad iš tiesų padėtų įklimpusiam asmeniui atsitiesti. Viena iš galimybių atsitiesti yra psichoterapija. Tai ta pagalbos ranka, kuri neveda per jėgą pirmyn, o padeda asmeniui pačiam atrasti viduje jėgų ir motyvaciją, nusimesti tuos pančius, kuriais save įkalino, bėgdamas nuo realaus pasaulio grėsmingų grimasų.

Pabaiga... Peržvelgiu akimis nuveiktą darbą.... rezultatas tikrai neblogas... kaip gera pajusti palengvėjimą... ir vidinį pasitenkinimą savimi. Mintyse sau paplekšnoju per petį - „šaunuolis“. Tas geras jausmas įveikus save, nuveikus šį tą prasmingo... Ir pasaulis nušvito ryškesnėmis spalvomis... galėsiu eiti užtarnauto poilsio... iki kito iššūkio sau. 

„Niekas žmogaus taip nestabdo, kaip jis pats“

-A.Bell -