Psichoterapijos mitai

Pas psichologą kreipiasi tik psichiškai nesveiki žmonės.

Tai iš tiesų plačiai įsišaknijęs mitas žmonių sąmonėje. Gal tai dėl to, jog žodžiai ,,psichas“, „psichiatrinė“, „psichologas“ turi bendrą šaknį. Gal dėl to, jog ilgą laiką formavosi nuostata į psichinę ligą kaip į nuosprendį, nurašantį pilnavertį gyvenimą. Gal dėl to, jog privačios psichologinės paslaugos nėra tokios paplitusios Lietuvoje, kaip vakarų Europoje, o viskas, ką mažiau pažįstame, turi polinkį apaugti įvairiais gandais bei prasimanymais. Tikriausiai priežasčių galima būtų ieškoti ir daugiau, tačiau aišku viena – toks stereotipas nemažai daliai žmonių užkerta kelią siekti laimingesnio, pilnatviškesnio gyvenimo, įveikiant gyvenimo sunkumus. Neretai sunkumai tampa panašūs į susipynusį siūlų kamuoliuką, kai sunku rasti siūlo galą – išeitį tiems gyvenimo sunkumams įveikti. Psichologinis konsultavimas suteikia galimybę bendraujant su psichologu atrasti esamų gyvenimo sunkumų priežastis ir išeitis, kaip juos įveikti, kad jie netrukdytų patirti gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės.

Pas psichologą galima kreiptis tik tuomet, kai esi krizėje.

Tai tas pats, jei teigtume, jog pas dantistą galima kreiptis tik tuomet, kai dėl dantų skausmo nebeišeina naktį užmigti. Neslėpsiu, kad didesnė dalis žmonių kreipiasi pas mane, kai būna ištikus vienokia ar kitokia gyvenimo krizė. Kai aiškinuosi gyvenimo situaciją, atrandu, kad krizė tebūna ilgo skausmingo proceso paskutinė stotelė. Paaiškėja, kad anksčiau karts nuo karto vis suskausdavo Santykiai (pvz., besikartojantys konfliktai su sutuoktiniu), ilgainiui vis dažniau skaudėdavo ir Savivertę (mintys, kad nesu pakankamai geras, sėkmingas ir pan.). Iš pradžių skausmas greitai praeidavo ir užsimiršdavo, tačiau ilgainiui jis darėsi vis intensyvesnis, ramybės pertraukos – vis trumpesnės. O pas specialistus kreipiuosi, kai jau visai „stogas važiuoja“. Žinoma geriau vėliau negu niekada, tačiau akivaizdu, kad kuo anksčiau pastebime skausmą ir pradedame jį gydyti, tuo lengviau ir greičiau jį galime įveikti.

Konsultacijose reikia kaip per išpažintį prisipažinti visas savo silpnybes ir kaltes.

Visi mes turime tamsių sielos kertelių, ne viską apie mus žino net artimiausi žmonės. Tai tarsi gėdos ir kaltės bagažas, kuris guli užkištas ir paslėptas, kad mes su juo kuo mažiau susidurtume. Jis slegia, jis primena apie save, kai ištinka kas nors blogo, kai turim jį atverti, kad įdėtume naują kaltelę ar gėdikę. Ta našta sumažėja, kai kam nors atsiveriam ir pasipasakojam, ypač jei atrandame tokį asmenį, kuris nesmerkia, o reaguoja supratingai. Tačiau tai nėra prievolė, niekas negali versti prisipažinti, atskleisti save per jėgą. Veikiau tai yra galimybė atsikratyti balasto, kurį tikrai nelengva tempti paskui save per gyvenimą.

Psichologas dalina patarimus, kaip reikia gyventi.

Gal kai kurie psichologai tuo ir užsiima, bet tai rodo ne jų išmintį, o nekompetenciją. Kiekvienas turime savo vertybes, savitą suvokimą apie mus supantį pasaulį. Nėra vieno aiškaus kelio, kaip turime gyventi, yra tik daug interpretacijų. Kaip sakė W. Goethe herojus, ,,teorija, brolau, yra sausa šaka, gyvenimas – gyvybės žalias medis“. Savo praktikoje aš vengiu rūšiuoti žmonių gyvenimus į klaidingus ar teisingus. Pradėjus rūšiuoti, yra grėsmė pasijusti kažkuo aukštesniu, svarbesniu, žvelgiančiu iš aukšto į kitus. Tiesa ta, kad aš toks pat ieškotojas kaip ir kiti. Ieškotojas savo kelio, savo misijos gyvenime, galų gale išeičių iš sunkių situacijų ar savo silpnybių. Ir kas man iš tiesų svarbu bendraujant su atėjusiu žmogumi, tai suvokti kaip jam yra eiti tuo pasirinktu keliu. Gi ne kiekvienu keliu eiti lengva. Kartais kelyje pasitaiko kliūčių, ne visada išeina su tomis kliūtimis susitvarkyti pačiam. Tokiu atveju esu aš, kiti mano kolegos, bendraminčiai, kunigai, vienuoliai, geri draugai. Visi mes galime pasitarnauti, idant kliūtis gyvenimo kelyje būtų pašalinta ir galima būtų žengti toliau savo gyvenimo išpildymo link.

Psichologas permato žmogų kiaurai.

Na taip taip, ne tik permato, bet ir sugeba minties galia išspręsti žmogų kamuojančias problemas. Gal ir nieko būtų variantas, bet realybė, deja, ne tokia magiška ir žavinti. Teisybė, kad psichologai turi supratimą apie žmogaus asmenybę bei ją įtakojančius veiksnius, kad žvelgia į žmogų, stengdamiesi suvokti, kokie motyvai ir kokia patirtis glūdi už vienokių ar kitokių poelgių bei gyvenimo pasirinkimų. Tačiau faktai byloja tai, jog žmonės net patys savęs pilnai nepažįsta, nesupranta (psichologai, psichoterapeutai taip pat), ką jau kalbėti apie galimybę suprasti kitą, jam dar nepradėjus šnekėti. Aišku, matome to žmogaus apsirengimo stilių, jo veido išraiškas, eiseną ir pan., galbūt psichologai yra pastabesni tokiems niuansams nei kitų profesijų žmonės, tačiau permatyti žmogaus vidų, jo savijautą, vertybes, tikslus gyvenime ir pan… Psichologas gali tikėtis pažinti ir suprasti kitą asmenį tik kurdamas tokią aplinką ir tokį santykį, kurie skleistų pasitikėjimo, atvirumo ir Bendradarbiavimo daigą, padėtų atėjusiam asmeniui pasidalinti savo giliausiais skausmais bei rūpesčiais.

Bendraujant su psichologu ar psichoterapeutu reikia gulėti ant kušetės.

Kušetė ženkliai prisidėjo prie psichoterapijos ir psichologijos vystymosi. Vargu, ar psichoterapija būtų tokia, kokia ji yra šiandien, jei Z. Freudui nebūtų toptelėjusi mintis bendraujant su pacientais panaudoti kušetės. Tačiau šiais laikais ji veikiau yra psichoterapeuto įvaizdžio dalis nei funkcionalus daiktas. Aišku, dalis psichoterapeutų, užsiimančių psichoanalize, naudoja ją pacientų gydymui, tačiau drąsiai galiu teigti, kad didžioji dalis psichoterapeutų visame pasaulyje bendrauja su savo klientais sėdėdami vienas priešais kitą ant kėdžių, krėslų, fotelių, tik ne ant kušečių.

Psichologai ir psichoterapeutai yra ,,prašviesėję“ žmonės.

Visi psichologai ir psichoterapeutai be išimties yra tokie pat kaip ir kiti žmonės. ,,Žmogiška, pernelyg žmogiška“, – kaip teigė F. Nyčė. Kaip bebūtų paradoksalu, daugelis psichoterapijos teorijų pradininkų savo gyvenime yra patyrę reikšmingų psichologinių sunkumų.
Z. Froidas (psichoanalizės pradininkas) – daug metų kentėjo nuo periodinių depresijų, nuotaikų kaitos, nerimo priepuolių; užeidavo paniška mirties baimė, bijojo kelionių traukiniu.
C. G. Jungas (analitinės psichoterapijos pradininkas) – buvo vienišas vaikas, vaikystėje vengdamas eiti į mokyklą sukeldavo sau alpulį, trisdešimties metų išgyveno į schizofreniją panašius simptomus.
C. Rogers (humanistinės psichoterapijos pradininkas) – buvo labai drovus ir vienišas vaikas; su tėvais santykiai buvo šalti, bijojo dalintis asmeniniais išgyvenimais namuose, dėl baimės būti sukritikuotam.
V. Franklis (logoterapijos pradininkas) – išgyveno mirties siaubą koncentracijos stovykloje, kur mirė jo artimiausi šeimos nariai.
Žinoma psichoterapijos teorijų kūrėjų asmeniniai išgyvenimai nesumenkina šių teorijų reikšmės žmogaus prigimties suvokimui bei sunkumų gydymui. Netgi priešingai, kaip teigė C. G. Jungas, ,,tiktai kadaise sužeistas gydytojas, iš tiesų gydo“. Į psichoterapiją galima žiūrėti kaip į vaistą dvasiai, kurio poveikį prieš pateikdami kitiems žmonėms, išbandė patys kūrėjai.

Psichoterapija prieinama tik pasiturintiems žmonėms.

1. Freudo laikais – galbūt. Šiais laikais – tikrai ne. Galima susirasti brangių specialistų, galima susirasti mažiau brangių, galima konsultuotis nemokamai prie poliklinikų esančiuose Psichikos sveikatos centuose. Viskas priklauso nuo noro ir pastangų.