Kaip jūs žvelgiate į savo darbą? Ar tai yra veikla, kuri jums teikia pasitenkinimą, džiaugsmą, galimybes tobulėti ir augti? O gal atvirkščiai? Gal vien pagalvojus apie darbą, pajuntate savo kūne kylančią įtampą, nuovargį, apatiją? Gal ėjimas į darbą jums asocijuojasi su sunkia ir kankinančia pareiga? Jei į pastaruosius klausimus peršasi atsakymas taip, tuomet šis straipsnis yra kaip tik jums.
Darbas, ar platesne prasme pareigų vykdymas, yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes įpratę darbą sieti su piniginę atliekamos veiklos išraiška, bet tai tėra dalis tiesos. Dirba moksleivis eidamas į mokyklą, dirba savanoris organizuodamas kokią nors labdaros akciją, dirba namų šeimininkė, besirūpinanti vaikų bei namų priežiūra.Taigi, jei pažvelgsime į darbą plačiau, tai atrasim, kad darbas – tai bet koks rutininis savo pareigų vykdymas. Ir jis gali atsibosti. Nuo jo galima žiauriai pavargti, bijoti, priešintis ar neapkęsti. Kartais, kai stebiu, kaip mano mažamečiai vaikai džiaugsmingai žaidžia „ėjimą į darbą“, pagaunu save galvojant ir viliantis, jog ir po 20 ar daugiau metų, jie nepraras bent dalelės to entuziazmo, kuris dabar skleidžiasi. Deja, daugelis žmonių tuo pasigirti negali. Vieni iš karto save pasmerkia tokiam darbui, kuris neteikia jokio kito prasmingumo, išskyrus finansinį. Kiti tą prasmingumą praranda ilgainiui, kai įdomumas, azartas bei pasitenkinimo jausmas paskęsta rutinos tėkmėje.
Psichoterapijos pradininkas Z. Froidas teigė, jog yra 3 kertiniai sėkmingo asmenybės funkcionavimo akmenys:
– draugai,
– meilė,
– darbas.
Jei viskas sekasi sklandžiai visose šiose gyvenimo srityse, vadinasi esam atradę sėkmingo gyvenimo receptą (bent jau šiame gyvenimo etape). Jei susiduriam su problemomis, reiškia, jog nesam iki galo atlikę namų darbų, arba juos darėm ne taip, kaip derėtų.
“Nejaugi darbas taip svarbu? – klaustų tūlas lietuvis, lenkiantis nugarą Anglijos kavinės virtuvėje ar Ispanijos daržovių plantacijoje – negi jis turi dar ir patikti, ne tik užtikrinti pragyvenimą. Deja, taip. Jei darbas neteikia nė kruopelytės džiaugsmo ar pasitenkinimo, tuomet jūs ne gyvenate, o pragyvenate. Pagalvokite, kiek darbe praleidžiate laiko, kokią gyvenimo dalį pramiegate. Tai kiek lieka laiko tikram gyvenimui? O kiek laiko dar turite? Žvelgiant iš šios perspektyvos, darbe praleidžiamas laikas darosi tikrai reikšmingas, per daug reikšmingas, kad jį ignoruotumėt ar švaistytumėt veltui.
Betgi ne visada gali rinktis – sakysite. – Juk kartais tenka dirbti darbą, kurio galbūt nekenčiame, vien dėl to, kad išlaikytume šeimą, galėtume sumokėti už būsto paskolą ir būtų neatsakinga viską mesti. Sutikčiau, kad viską mesti, negalvojant apie rytojų, iš tiesų neatrodo atsakingai. Visgi šioje vietoje klausčiau, ar tai, kas vyksta yra priežastis, ar pasekmė? Pasekmė to, kad kažkuriam gyvenimo momente sustojau ir apsnūdęs likau stoviniuoti tam tikram taške, vietoj to, kad siekčiau, judėčiau kelyje link savęs realizavimo. Ar tai, kad mane pykina vien pagalvojus apie kėlimąsi ryte į darbą nėra simptomas ligos, kuri progresavo manyje jau kurį laiką, vis augindama nepasitenkinimą, buvimo įkaitu jausmą, ir tik dabar prasiveržė visu smarkumu.
Ką daryti?
Visų pirma, teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad galima nedaryti nieko. Tikimybė 9 iš 10, kad perskaitę šį straipsnį, be vargo jį nukišite į vieną iš pasąmonės stalčiukų, šalia nebenaudojamos makulatūros panašiais pavadinimais: „Kaip mylėti save“, „Taisyklės sėkmingam poros gyvenimui” ir pan. Pagalvokit, kiek kartų, regis, jau buvote sukaupę ryžtą imtis pokyčių gyvenime, ir kiek kartu su apmaudu turėjote sau pripažinti, kad tas ryžtas nesimaterializavo į realius veiksmus.
Tik akimirkai pabandykit įsivaizduoti, jog duodate sau 10 dienų dirbti taip, kaip dirbate dabar. Po dešimties dienų, jei nerasit kaip pakeisti savo darbą, kad jis iš kančios virstų pasitenkinimą keliančia veikla, jūs parašysite prašymą atleisti iš darbo. Pabandykit įsivaizduoti, ir per kūną nubėgs šiurpuliukai. Tai, ką tikriausiai patirsite – tai jausmas, kad nepaisant visko, aš esu savo gyvenimo kalvis, nesu aplinkybių auka, nors kartais taip kur kas patogiau žvelgti į save. Esu laisvas rinktis. Ir tai gąsdina.
Kita vertus, galit nusispjauti ir sau pasakyti: „Visi šitie psichologiniai išvedžiojimai manęs neveikia, o jeigu ir sugalvosiu kažką keisti, tai ne anksčiau nei kitų metų rugpjūčio mėnesį“.
Jei visgi sugalvojote, kad tai, kaip praleidžiate 8 valandas per parą, 40 val. per savaitę ir 2000 val. per metus jūsų netenkina, tuomet ryžkitės ir keiskit. Ne rytoj, po mėnesio ar po metų. Bet šiandien. Susikaupkite ir padarykite kažką, kad pajudėtumėte norima kryptimi. Ar susirašysite prioritetus, ar pasiruošite pokalbiui su viršininku, o galbūt paieškosite kursų, kurie padėtų ilgainiui jums pakeisti specializaciją – tai vis geriau nei sėdėti valtyje, plaukti pasroviui ir skųstis, kad tėkmė jus neša ne ten, kur norite.
Pabandykite pasitenkinimą darbu išdėstyti grafiškai laiko perspektyvoje. Koks pasitenkinimas buvo jums pradėjus dirbti, kaip jis kito ilgainiui.
Pabandykite prognozuoti, kur būsite, jeigu niekas nesikeis po metų, po dviejų. Tai gali padėti pažvelgti į savo situaciją iš šalies, atrasti perspektyvą. Ne veltui sakoma, kad neretai per ilgai užsibūname pragare vien dėl, to, kad pažįstame gatvių pavadinimus. Žinoma, nežinomybė baugina, ateitis be aiškių kelio gairių kelia įtampą. Bet ar tikrai geriau yra stovėti vietoje arba eiti kažkieno kito, o ne savo išmintu taku.
Išmeskit iš žodyno žodį privalau, pakeiskite jį žodžiu renkuosi. Tai padės pažvelgti į savo gyvenimą be saviapgaulės akinių. Pagalvokite, kiek daug pasirinkimų jūs paslepiate po pareigos skraiste. Juk privalau eiti į darbą, privalau rūpintis savo vaiku, privalau būti gera (-as) savo antrajai pusei ir t.t. Ar tikrai privalau? O gal greičiau renkuosi tai, kas sutampa su mano auklėjimu, vertybėmis, pasaulėžiūra ir pan. Kiek yra mamų, kurios nesirūpina savo vaikais, kiek yra žmonių kurie nedirba, ir net negalvoja darbo ieškotis.
Taigi tie žmonės renkasi vienokį gyvenimo būdą, jūs renkatės kitokį. Kuo tai svarbu? Pasvarstykite, jei pažvelgsite į savo nemėgstamą darbą iš pasirinkimo perspektyvos, jums automatiškai iškils klausimas, kuris gali atskleisti daug netikėtų dalykų apie save – jei viskas yra apie pasirinkimus, tuomet kodėl aš renkuosi tai, nuo ko kenčiu, kas skaudina ir verčia mane depresuoti, vietoj to, kad patirčiau pasitenkinimą ir mėgaučiausi gyvenimu. Atsakymai, kuriuos atrasite, gali jums tapti atskaitos tašku to ilgo ir duobėto kelio savęs aktualizacijos link.

Straipsnis publikuotas 

Kaip užauginti tikrą vyrą? Tik nemeluokite, kad toks klausimas niekad neatėjo Jums į galvą ir niekad neburbėjote, kad „tikri vyrai, kaip, beje, ir tikros moterys, šiais laikais išnyko, o kalti – visi aplinkiniai, pradedant tą būsimąjį vyrą auginančiais tėvais“.

Ilgimės, norime mes tų tikrų vyrų (kaip ir tikrų moterų). Ir tai gerai. Tad trumpas pasakojimas tėvams – kaipgi juos auginti?
Šiuolaikinis vyras ir vyras, koks jis buvo prieš 50 metų, skiriasi. Ko gero, tai turėtų keisti ir šiuolaikinius elgesio modelius, kaip auginti vaikus? Kokie jie turėtų būti?
Vyriškumas – tai savybių bei charakteristikų, kurios suvokiamos kaip būdingos „tikram vyrui“ visuma. „Tikro vyro“ paveikslas keičiantis laikams ir epochoms taip pat keitėsi prisitaikydamas prie naujos kultūrinės aplinkos bei visuomenės standartų. Tam tikros bendros tendencijos tame „tikro vyro“ paveiksle, tokios kaip drąsa, ryžtas, racionalumas, garbingumas, fizinė ištvermė išliko nepakitusios per amžius, tačiau jų atspalviai kito.
 Tai, kas pasikeitė per pastaruosius 50 metų, įvardinčiau kaip tūkstančius metų vyravusio patriarchato saulėlydį. Nors ta saulė dar tikrai nenusileido, bet akivaizdūs labai ryškūs pokyčiai vertinant tėvo vaidmenį šeimoje, vyro-moters diadoje, vaikų auklėjime.
Šiais laikais nieko nestebina vyras gaminantis vakarienę šeimai ar keičiantis vaiko vystyklus. Tėvo buvimas šeimoje tampa ne tik matomas, bet ir jaučiamas. Tėvo vaidmens vaikų auklėjime pagrindiniai pokyčiai – tai, kad šiuolaikinis tėtis yra jausmingesnis, šiltesnis, labiau įsitraukęs į šeimos gyvenimą. Be abejo, tai teigiami poslinkiai.
Vaikystėje ne vienas berniukas girdėjo: „Neverk, nes tikri vyrai neverkia…“. Kas slypi už tokių žodžių?
Už šių žodžių slypi destruktyvus poveikis augančio berniuko psichologijai. Nors šiais žodžiais tarsi bandoma išugdyti stoišką vyrą, kuris nepabūgdamas atlaikytų įvairias gyvenimo negandas, nepasiduotų panikai ar bejėgiškumui. Tačiau rezultatas gaunamas gana priešingas. Juk tokiais pasakymais berniukai mokomi slopinti savo jausmus, kylančias emocijas.
Mano nuomone, šiuos žodžius vaikas suvokia maždaug taip: „Tai, dėl ko tu šiuo metu išgyveni, yra gėdinga ir nepriimtina, tad pasilaikyk savo jausmus sau“. Deja, žmogaus funkcionavimas paremtas proto ir jausminės srities bendryste. Kai vyras užauga išugdęs tik protinius gebėjimus, jis neabejotinai susidurs su aibe problemų, visų pirma – santykių srityje. Juk išmokęs slopinti ir pilnai nepažinęs savo jausmų, jis negali šimtu procentų įsijausti į kito žmogaus jausmus.
Koks teisingas reagavimo modelis tokioje situacijoje – kai berniukas verkia?
Svarbu padėti vaikui identifikuoti savo jausmus ir aplinkybes, dėl kurių tie jausmai kilo. Vietoj žodžių “Būk vyras, susiimk, neverkšlenk čia” geriau ištarti vaikui: “Matau, kad labai nuliūdai, gavęs tą blogą pažymį…”. Taip perduodame vaikui žinutę, kad matome jį, suprantame jo jausmus. Vaikas tame taip pat pajus ir mūsų palaikymą, kad jo nesmerkiame, kad liūdėti ir verkti normalu.
Dažnai vaikams (ypač berniukams) verkiat, tėvai patiria vidinę įtampą, kartu ir užjausdami vaiką, bet ir baimindamiesi, jog guosdami jį taip gali paskatinti tokį elgesį ateityje. Suprask, „jei kartą apkabinsime sūnų ir paguosime, jis po to gali tapti moteriškas, „skystas“, verčiau patiems būti šaltais ir racionaliais, ir taip nuo mažumės grūdinti vaiką, kad pasaulis nėra toks svetingas ir smagus, ugdyti jame kovotojo mentalitetą”. Gaila, bet tokia filosofija dažniau pakenkia, nei padeda. Vienintelis dalykas, kurio tikrai išmoko tokia tėvų praktika – tai susvetimėjimas su savimi, savo jausmais, jų atmetimas.
Kaip bendrauti su berniuku kalbant apie jo emocijas ir jausmus? Taip pat kaip su mergaite ar visgi kažkaip kitaip?
Geriausias orientyras bendraujant su vaikais, tai pasikliovimas savo vidiniu kompasu – intuicija (jei ji nėra pakirsta visokių socialinių normų ir standartų). Jei tik mokame įsiklausyti į savo vidinį balsą, turime šimtą kartų geresnį gyvenimo vadovą, nei geriausios patarimų knygos „Kaip greitai išmokti…”. Aš dažnai stebiuosi, kaip atsakingai ir perdėm atsakingai tėvai žvelgia į vaikų auklėjimą, ir kaip graužiasi sureagavę ne taip, kaip reikėtų, ar sudrausminę ne taip, kaip siūlo geros tėvystės vadovėlis.
Didžiausias kliuvinys tame yra tėvų slapčia puoselėjamas visagalybės jausmas, tarsi mūsų viena ar kita reakcija galėtų pakreipti vaiko gyvenimą tam tikra linkme. Nors neneigiu to fakto, kad tėvų auklėjimo pobūdis įtakoja vaiko raidą, tačiau jis sąveikauja su kitais faktoriais (pavyzdžiui genetiniai, kultūriniai, gimimo eiliškumo ir pan.) kurių visuma ir lemia vaiko asmenybę. Tad jei tėvai nusimestų tą naštą, kad jie ir tik jie yra atsakingi už tai, koks vaikas užaugs, gali atsiverti naujos perspektyvos, t.y. suvokimas, kad nereikia būti kažkuo bendraujant su vaiku (nesvarbu ar tai berniukas ar mergaitė), svarbu būti savimi su savo jausmais ir mintimis, o pats vaikas atsirinks, tai kas jam reikalinga iš tėvų.
Psichologai vieno tyrimo metu nustatė, kad kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje žvelgdami į mergaitę tėvai savo veido mimika atkartoja visas jos reakcijas – jei mergaitė šypsosi, jie šypsosi, jei mergaitė liūdi, jie irgi liūdi. O žvelgdami į berniukus tėvai veido išraiška atkartodavo tik jo linksmas reakcijas – šypsojimąsi ir pan. Vadinasi, tėvai net ir nepastebėdami „auklėja“ berniuką. Gal toks tėvų elgesys yra prigimties užprogramuotas? O gal galima jį pakeisti?
Toks tyrimas puikiai iliustruoja tą pasąmoninį auklėjamąjį darbą, kurį atliekame, nepriklausomai norime to ar ne. Nežinia, kiek tokioms reakcijos įtakos turi kultūriniai aspektai, kiek tai gali būti genetiškai užprogramuota, tačiau faktas, kad to, ko nepažįsti, nežinai apie save, vargu ar gali pakeisti. Juk prieš bet kokį pokytį, visų pirma seka įsisąmoninimas to, kas vyksta, o tokių jūsų paminėtų subtilybių neretas tėvelis ne tik nepastebi, bet net ir pastebėjęs nemato tame nieko blogo.
Pagrindinės klaidos, kurias dažniausiai daro tėvai, augindami berniukus ir norėdami užauginti „tikrus vyrus“
Manau, pagrindinė klaida (auginant tiek mergaites, tiek berniukus) ir yra ta nuostata, siekis užauginti „kažką“, juk vaikas nėra molio gabalas, iš kurio galėtum lipdyti tai, ką nori. O bandydami unikalią vaiko asmenybinę organizaciją įtalpinti į tam tikrą šabloną, mes neabejotinai tik trukdome jo natūraliai raidai. Tėvų uždavinys nėra kažką formuoti iš vaiko, jiems tereikia rūpintis, kad ta aplinka kurioje vaikas auga, būtų palanki, draugiška jo saviraiškai, saviugdai.
„Berniukus auginti sunkiau nei mergaites”, – dažnai sako mamos. Tiesa?
Žiūrint, ką tos mamos turi omenyje, jei tai, jog auginant berniukus (kuriems yra svarbi fizinė iškrova, ir aktyvios veiklos), tenka ir pačiam ar pačiai daugiau judėti, tuomet sutikčiau su tuo teiginiu. Iš tiesų auginant berniukus tenka sunkiau ir daugiau fiziškai pasportuoti patiems tėveliams.
Kaip turėtų atrodyti idealūs tėvo-sūnaus santykiai keičiantis amžiui (nuo vaikystės iki suaugusiojo)?
Tėvas, auginantis sūnų, be abejo, turi prisitaikyti prie augančio vaiko poreikių, tam, kad tie santykiai išliktų/taptų artimi, nuoširdūs ir tvirti. Juk taip dažnai tėvo-sūnaus bendravimas paremtas siekiu „kad gerbtų“, ant kurio paaukojamas kitas, net svarbesnis poreikis „kad mylėtų“. Ne paslaptis, kad meilės ir priėmimo poreikis būdingas ne tik vaikams, bet ir tėvams, o vaikiška besąlygiška meilė turi iš tiesų gydomąjį poveikį, padedantį įveikti pačių kažkada patirtas žaizdas, nusivylimus.
Tad sakyčiau, kad vaizdinys „mylintis, priimantis, nesmerkiantis/neatstumiantis, apkabinantis, paguodžiantis TĖTIS“ yra ta aksioma, kuri garantuoja gerą tėvo ir sūnaus ryšį. Be abejo, svarbią rolę užima ir tėvo demonstruojama drąsa gyventi, tvirtumas sunkiuose gyvenimo momentuose ir panašiai, tačiau šie bruožai viso labo yra antriniai, nes be priėmimo, gebėjimo rodyti meilę ir prielankumą, taptume tais popieriniais, sausais tėvais…
Motina viena (be tėvo) augina sūnų. Kur jam rasti vyriško elgesio modelį, jei namuose to nemato?
Nors tėvo reikšmė vaiko asmenybės vystymuisi yra be galo didelė, visgi žmogaus psichika tuo ir nuostabi, kad geba prisitaikyti prie įvairių kartais net itin nepalankių aplinkybių ir gyvenimo situacijų. Tėvo nebuvimas dar nėra prielaida, kad berniukas užaugs nevyriškas, nors grėsmės aišku egzistuoja. Tokiu atveju kaip vyriškos figūros modelis su kuriuo berniukas tapatinasi, gali tapti senelis, dėdė, artimas šeimos draugas ar pan.
Ką daryti, ko vengti, kad berniukas (net augantis pilnoje šeimoje) nebūtų „mamytės sūnelis“?
Žiūrint, ką turite omenyje žodžiais „mamytės sūnelis“. Juk perdėm maskulistiniam požiūriui, gali užkliūti ir tokios vaiko savybės kaip jautrumas, emocionalumas. Ne visi berniukai užaugę tampa kareiviais, inžinieriais ar informatikais, tarp jų yra ir menininkų, poetų.
Dažnai tenka matyti ir sutikti vienišų mamų, kurios augindamos savo sūnus, taip stengiasi kompensuoti tėvo nebuvimą, kad pradeda vaiką perdėm globoti, rūpintis jo gerove ir gauną priešingą, kuriozinį efektą. Per daug globojamas sūnus tampa nesavarankiškas, neiniciatyvus, bailus, nuolat laukiantis iš kitų pagalbos, nurodymų ką ir kaip daryti.
Berniuko iniciacija į vyrus. Kai kurios kultūros net šiandien išsaugoję iniciacijos ritualus. Kodėl ji tokia svarbi ir kaip iniciacija vyksta (ar galėtų vykti) mūsų šiuolaikinėje visuomenėje?
Žodis „iniciacija“ kilo iš lotynų kalbos žodžio initium, reiškiančio „įėjimą, pradėjimą“. Kultūrinėje plotmėje berniuko iniciacija į vyrus yra to ilgo vaiko tapatumo formavimosi proceso galutinė stotelė. Tai yra vaikystės (tame tarpe ir paauglystės pabaiga) ir suaugusiojo gyvenimo pradžia su iš to išplaukiančiomis privilegijomis ir atsakomybėmis.
Deja, šiais laikais pats iniciacijos ritualas arba veikiau jo liekanos, yra daugmaž pogrindinis procesas su vienu kitu oficialiu berniuko virsmą vyru pažyminčiu įvykiu tarkim balsavimo teisės įgijimu. Greitėjant gyvenimo tempui ir yrant bendruomeniniams ryšiams buvo prarasta vyresniųjų kaip vedlių per įvairius gyvenimo etapus reikšmė.
Juk tipiškas šiuolaikinės šeimos tėvas dažniausiai būna per daug užsiėmęs ar pasimetęs, kad galėtų būti vedliu berniukui tame transformacijos procese, kai pradeda dygti barzda, siautėja hormonų audros, atsiranda seksualiniai bei partnerystės poreikiai. Tenka pripažinti, kad pernelyg dažnai tėvas tame procese telieka tik pasyvus stebėtojas, o paauglys tą trūkumą kompensuoja ieškodamas gyvenimo vedlių internetinėje erdvėje.
Berniukas ar paauglys dalyvaujantis medžioklėje, kaime skerdžiant kiaulę. Kai kas tikina, kad tokie veiksmai „padeda tapti vyru“? Kaip manote, kiek kraujo turi pamatyti būsimas vyras ir ar tai būtina?
Net ir praslinkus daugeliui amžių nuo tų laikų, kai vyrai medžiodavo mamutus, ir gindavo bendruomenes nuo laukinių plėšrūnų, kai kurie dalykai iš tiesų išliko nepakitę, tik ietį pakeitė mobilusis telefonas.
Juk vyrai kaip ir prieš tai, taip ir dabar labiau nei moterys orientuoti į rezultatą, konkurenciją, visai kaip medžioklėje. Moterys tuo tarpu nukreipia dėmesį į socialinių ryšių, bendradarbiavimo siekimą. Tikėtina, kad tam tikros lyčių asmenybinės charakteristikos tapo genetiškai užkoduotomis ir yra perduodamas iš kartos į kartą.
Nesutikčiau, kad reiktų specialiai vežti paauglį į kaimą, kur jis pamatytų skerdžiamą kiaulę tam, kad taptų tikresniu vyru. Juk tas kiaulės skerdimas irgi nebūdavo savitikslis, tai būdavo tuometinio gyvenimo dalis.
Šiais laikais, kur kas svarbiau, kad tėvas išmokytų berniuką džentelmeniškumo, bendravimo su moterimis subtilybių – juk tie laikai, kai tėvai spręsdavo vedybų klausimą, praėjo negrįžtamai. Kai lyčių socialiniai vaidmenys sparčiai niveliuojasi ir nyksta toji per amžius galiojusi atskirtis tarp to, ką gali ir ko negali daryti vyras/moteris, sakyčiau tikras vyras šiais laikais yra tas, kuris gali susirasti tikrą moterį ir su ja užmegzti tvirtus ilgalaikius santykius.

Straipsnis publikuotas 

Nevisavertiškumo kompleksas – tai psichologinis kariesas, ėdantis vidinę ramybę, pasitenkinimą savimi ir gyvenimu, apkartinantis santykius su kitais.

Kartais jis pasireiškia akivaizdžiai. Tokiais atvejais matome žmones, kurie nepasitiki savimi, linkę užgniaužti savo asmeninę nuomonę, yra perdėtai drovūs, o pradėję kalbėti kaitriai jaučia aplinkinių vertinančius žvilgsnius. Darbe jie stengiasi neišsiskirti, paaukštinimo galimybes priima veikiau kaip bausmę nei apdovanojimą.
Kartais nevisavertiškumo kompleksas pasireiškia įvairiomis užslėptomis formomis: konkurencija su visais ir visur; siekis būti pranašesniu, pirmu; perfekcionizmas, tobulumo siekimas – tai vis nevisavertiškumo komplekso apraiškos, tik pasislėpusios po pranašumo rūbu. Tokie žmonės gali būti nejautrūs santykiuose su kitais, orientacija į pasiekimus juos įstumia į užburtą ratą, kur kas kartą reikia vis didesnės pasiekimų/laimėjimų dozės, kad pajustų pasitenkinimą savimi, būdami itin reiklūs sau, jie to paties laukia ir iš kitų, tuo atstumdami aplinkinius ir pan.
Kad ir kaip ten būtų, visas nevisavertiškumo apraiškas sieja viena bendra gija – būsena, kurią žmogus, kenčiantis nuo šio komplekso, patiria. Šią būseną galima būtų sulyginti su bedugne. Ta nepasitenkinimo savimi, savęs nepriėmimo praraja sukelia didelę psichologinę kančią.
Vieni ją bando bergždžiai užpildyti pasiekimais, pergalėmis, kiti motyvuodami, kad vis tiek neužpildys tos bedugnės, nuleidžia rankas ir pasiduoda, nustoja stengtis.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad nevisavertiškumo jausmas (kol jis nėra pernelyg subujojęs ir virtęs kompleksu) pats savaime nėra nei blogas, nei tuo labiau nenormalus. Tai yra jausmas, kurį įvairiais gyvenimo momentais patiria kiekvienas asmuo gyvenantis šioje planetoje.
Tai yra neišvengiamas patyrimas, susidūrus su gyvenimu, ir atradus, kad mes nesam visagaliai, daug ko negalim kontroliuoti, esam ganėtinai silpni, neatsparūs ligoms, mirtingi. Tai yra jausmas, kurį tik atėjęs į šį pasaulį patiria kūdikis, vėliau vaikas, priklausomas nuo didelių ir „visagalių“ tėvų malonės, atrandantis, kad yra daug dalykų, kurių jis nesugeba, o kitiems, pvz., tėvams ar vyresniems broliams, seserims išeina. O tai sukelia neišvengiamą nevisavertiškumo jausmą. Ir vaikas deda pastangas, kad tą jausmą įveiktų.
Kartais susimąstau, kad gal iš tiesų neklydo vienas iš psichoterapijos pradininkų A. Adleris, nevisavertiškumo jausmą pateikdamas kaip žmogaus, o gal ir visos žmonijos nenuilstamos raidos varikliuką.
Taigi, norisi dar kartą pabrėžti, kad nevisavertiškumo jausmas nėra blogai. Problemos kyla tada, kai tas jausmas pasidaro toks intensyvus, kad apima itin daug asmeninės erdvės ir persismelkia į giliausius savojo „aš“ sluoksnius. Tuomet galima teigti, jog susiformavo kompleksas.
Ką daryti, jei visuomet esu nepatenkintas (-a) savimi. Tai klausimas, kuri neretai tenka išgirsti iš žmonių, besikreipiančių psichologinės pagalbos. Klausimas, kuris turi ypatybę atgimti įvairiausiomis formom: „aš nepasitikiu savimi“, „kiti normalūs, tik aš viena nevykėlė“, „kodėl negalėčiau būti kažkoks kitoks, geresnis“, „kas su manim ne taip?“, ir pan.
Tai klausimai, kuriais žmonės linkę kankinti save ieškodami atsakymo. Iš savo praktikos galiu teigti, kad tos pastangos tikrai neatneša norimo rezultato – neatstato psichologinės pusiausvyros bei vidinės ramybės.
Netgi priešingai. Žmonės kartais taip pasišventę stengiasi atrasti atsakymą, kas su jais ne taip, kad tai juos apsėda, ir sukelia dar didesnį emocinį diskomfortą. Atrodytų, keista ir neįtikėtina – jei jau ir taip jautiesi blogai, kam stengtis dar labiau įvaryti save į kampą ir priversti save pasijusti dar labiau apgailėtinai. Visgi žmonės taip linkę elgtis, ir ne taip paprasta yra išmokti elgtis kitaip.
Kokie gi galėtų būti metodai, kaip tvarkytis su tuo slegiančiu nevisavertiškumo jausmu?
Visų pirma reikia drąsos sau tai pripažinti, visai kaip anoniminių alkoholikų susitikime. „Sveiki, aš Petras, jau 45 metus turiu nevisavertiškumo kompleksą, kuris mane sekina, ir trukdo džiaugtis gyvenimu“, „Aš Audronė, mano nevisavertiškumo kompleksas, trukdė man pasitikėti kitais ir sugriovė artimus santykius“.
Sekantis žingsnis yra priimti, kad jaustis nevisaverčiu yra normalu ir natūralu. Svarbu įsisąmoninti, kaip aš nuo to jausmo stengiuosi pabėgti. Ar pasineriu į darbą, ar stengiuosi apsistatyti save žmonėmis, kurie manimi žavisi, galbūt savo nevisavertiškumą stengiuosi kompensuoti realiais pasiekimais, o gal pasineriu į fantazijų pasaulį.
Taip pat nereikia pamiršti, jog problemų šaltinis yra ne tai, koks aš esu, bet tai, kaip į save žiūriu. Jeigu stiklinė yra iki pusės pripildyta vandens, kaip mes į ją žiūrėsime? Kaip į pustuštę, ar kaip į puspilnę? Vandens kiekis tai toks pat, bet nuo požiūrio daug kas keičiasi.
Tai yra didžiulis iššūkis žmonėms, kuriems iki šiol vienintelė išeitis susidūrus su savo netobulumu buvo save menkinti, smerkti, graužtis.
Permokyti save yra žymiai sunkiau, nei mokytis to nuo pradžių. Įpročiai iš praeities, kurie laikosi įsikibę ir nenori taip lengvai mūsų paleisti. Žvelgti į save be priekaišto, koks privalau būti, bet su atlaidžiu bei pastiprinančiu klausimu koks norėčiau būti ir ką galiu padaryti kad to pasiekčiau.
Galiausiai svarbu atrasti stiprybės susitaikyti su savo dalia. Tikėtina, kad jeigu kenčiate nuo nevisavertiškumo komplekso, tam turite svarių priežasčių. Galbūt jos glūdi vaikystėje, santykiuose su kitais, patyrimuose, kur išmokote, kad toks koks (-ia) esate, jūs netinkate?
Įtikėjote, kad turite save perdaryti, kad kiti būtų patenkinti jumis ir pan.? Turiu Jums dvi naujienas, vieną gerą, o kitą blogą.
Geroji yra ta, kad nemaža dalimi jūs galite įveikti tą kompleksą, išmokti su savimi gyventi didesnėje darnoje.
Blogoji naujiena – iki galo to neatsikratysite, dalis to komplekso liks ir reiks išmokti su tuo susitaikyti. Panašiai kaip eks-alkoholikas, būsite eks-nevisavertis.
Kartais, kai susiduriam su tuo, ko negalim pakeisti, belieka išmokti su tuo susigyventi, lygiai taip pat, kaip turint įgimtą kurtumą, ar pan.
Sunkioji užduotis yra atskirti – ką galiu pakeisti, o su kuo jau reikia mokytis susitaikyti. Kaip tame posakyje: turėti valios susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, stiprybės – pakeisti tai, ką gali pakeisti, ir išminties – šiuos du dalykus atskirti.

Straipsnis publikuotas 
Įsivaizduoju, koks įsiūtis turėtų imti moterį, kuri, pagaliau sulaukusi vyro namuose, vakarą leidžia su jo šešėliu. Taip, jis ne kurčias, gali palaikyti pokalbį reikšmingais „mhm“, „taip, taip“ ir pan. Bet jeigu kyla nuojauta, kad tai tik laiko išugdyti refleksai, galite tuo neabejoti, taip ir yra.
Vyrai, priešingai nei moterys, nėra pajėgūs atlikti kelias užduotis iš karto.
Tad jei vyras bendrauja su kompiuteriu ar televizoriumi, tikėtina, kad jo visas dėmesys ten ir liks, o moteriai teks kovoti dėl trupinių.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad taip nutinka ne visiems vyrams, ir nebūtinai vyrams. Kartais galima atrasti šeimų, kur yra priešingai, vyras jaučiasi pamirštas, nesulaukiantis dėmesio ar bendravimo. Bet tai veikiau išimtis nei taisyklė.
Kus kas dažniau moterims tenka nuryti tą apmaudo dozę, kuomet intensyvaus, emocingo pasakojimo eigoje, nutraukus mintį vidurį sakinio, jis to net nepastebi, nukreipęs žvilgsnį į kompiuterį, taip išsiduodamas, kad nuoširdžiai ir neklausė. Tad, kaip elgtis tokiais atvejais? ar yra kitų būdų, nei pykčio proveržis ar pagiežingas ignoravimas?
Taip, tai yra jausmai kurie kyla dažniausiai, ir kuriuos lengviausia išreikšti (ir tai galioja ne tik moterims). Juk taip dažnai galima save pagauti vienoje iš šių dviejų būsenų. Arba karinga amazonė, nusiteikusi surengti keršto akciją. Arba ledo karalienė, nusprendusi, kad jei vyrui parūps, tegul pats ir aiškinasi, kas negerai. Taigi, toks dažnu atveju yra fonas, apgaubiantis tą nekaltą prisėdimą prie kompiuterio ar televizoriaus. Nereikia nė minėti, kad tai turi destruktyvų poveikį šeimos gyvenimui, skatina atitolimą vienas nuo kito, šeimyninių saitų trūkinėjimą.
Kokios priežastys verčia vyrus savo moteris iškeisti į tas mirgančias informacinio srauto dėžutes?
Jų galima atrasti ne vieną.
Tai yra būdas atsijungti. Ir šiuo atveju tarnauja kaip socialiai šiek tiek mažiau žalingas alkoholio pakaitalas. Jei darbo diena kupina streso ir įtampos, grįžus namo gali kilti tiesiog prigimtinis poreikis „išdribti“, „ištižti“, t.y. patirti tą atsipalaidavimo būseną, kuomet nereikia pernelyg apkrauti smegenų sudėtinga informacija.
Vyras gali parsinešti darbo į namus, ir sėdėti prie kompiuterio ne šiaip sau, bet iš reikalo. Visgi buvimas su žmona, vaikais, namų ruoša irgi yra reikalai. Tai čia automatiškai kyla klausimas apie prioritetus.
Darbas prie kompiuterio – gali tarnauti kaip pasiteisinimas, kai norima išvengti pareigų, ar bendravimo. Juk niekas per petį nežiūrės, ką ten veiki.
Tai gali būti susiformavusios priklausomybės požymis. Galima būtų paminėti ir daugiau priežasčių, bet esmės tai nekeičia, kad ir kaip vyrai bandytų argumentuoti: „Juk laiką leidžiu su kompiuteriu, ne su kita moterimi, tai ko čia pyksti“.
Tad kokių veiksmų galima imtis, kad atsikovotumėte vyrą iš kompiuterio glėbio?
Galima imtis drastiškų veiksmų ir bandyti ultimatumu spręsti problemą, duodant vyrui pasirinkti, ką jis nori išbraukti iš šeimos gyvenimo – kompiuterį ar save patį. Tai gali suveikti, bet žinoma, ne be pasekmių.
Pažeminkit vyrą, užgaukit jo savimeilę, ir jis to nepamirš. Galbūt pačios situacijos ir neprisimins, bet tai, kas liks – tai pojūtis, kad šeimoje dominuoja moteris. O tai bene kiekvieno vyro košmaras. Ir jis visomis jėgomis bandys įrodyti, kad taip nėra ir nebus. Kitaip tariant, pabandžiusi situaciją spręsti iš jėgos pozicijų, neabejotinai sulauksit maišto – atviro pasipriešinimo, arba tylaus partizaninio karo.
Kokie būtų kiti keliai, siekiant sugrąžinti vyrą atgal į šeimą:
1. Dalintis savo tikraisiais jausmais. Pyktis taip pat jausmas, tačiau dažniausiai jis dangsto kur kas gilesnius ir jautresnius pažeidžiamumo jausmus. Ne veltui sakoma, kad geriausia gynyba – puolimas. Moteris jaučiasi įskaudinta vyro elgesio, galbūt nemylima, nesvarbi. Šiuose jausmuose sunku išbūti, kur kas lengviau išsakyti pyktį, pagiežą. Tačiau galite neabejoti, jei pradėsite ne nuo puolimo, o tiesiog pasidalindama, kokius jausmus toks elgesys jums sukelia, kad, pavyzdžiui, jaučiatės nemylima – atversit duris rimtesniam ir atviresniam pokalbiui apie šeimos santykius ir abiejų partnerių lūkesčius vienas kito atžvilgiu.
2. Ėjimas į kompromisą. Vyras išgirdęs, kokius jausmus jums tai sukelia, tikėtina, turėtų pasijusti mažų mažiausiai kaltas. Visgi jei per daug perspausite, tas kaltės jausmas, gali peraugti į destruktyvią konfrontaciją.
Geriausias kelias to išvengti, iškėlus problemą, pasiteirauti savo partnerio, kokius jis matytų sprendimus. Galbūt galėtų nustatyti tam tikrą aiškų laiko intervalą, arba maksimalų laiką praleidžiamą prie kompiuterio. Pats priėmęs sprendimą, jis jausis labiau atsakingas, ir bus kur kas labiau linkęs laikytis susitarimo.
3. Bandyti atrasti bendrų veiklų prie kompiuterio. Kinų patarlė sako, ko negali sustabdyti, tam atverk vartus. Jei vyras negali be kompiuterio, galbūt jūs galit atrasti veiklų, kur dalyvautumėt jūs abu, kaip šeima. Tai gali būti šeimyninio filmo montavimas, informacijos apie atostogų vietas rinkimas ir pan.
4. Atrasti masalą, kuris jūsų vyrui leistų keisti savo elgesį. Daugeliui vyrų geriausias masalas – seksas. Na, būkim atviri ir nuoširdūs šiuo klausimu: lytinis gyvenimas vyrams išties nepaskutinėje vietoje. Vyras žinodamas, kad po trijų dienų abstinencijos nuo namų kompiuterio, jo lauks romantiškas vakaras su žmona, bus kur kas sukalbamesnis, nei tuo atveju, jei būtų apeliuojama tik į sąžinę.
Žinoma, tai nėra vienintelis masalas, tiesiog reikia pasitelkti fantaziją, kas labiausiai tiktų jūsų vyrui, ir galbūt variantai ateis savaime.|

Kokia psichologinė vestuvių reikšmė moteriai, vyrui, porai? Vis dažniau tenka girdėti  sakant, jog vestuvės tėra balius…
Šis žingsnis vienodai reikšmingas tiek vyrui, tiek moteriai, tačiau ta reikšmė nebūtinai yra tapati. Vyrai dažniau vestuves suvokia kaip laisvės atsisakymą meilės vardan, o moterys – kaip saugumo garantą (juk šiais laikais visuomenė vis dar tolerantiškiau nusiteikusi ne senmergių, o senbernių atžvilgiu). Tačiau šie skirtumai labiau fasadiniai, už jų slypi kur kas gilesnės reikšmės. Neveltui žodžiai „santuoka“ ir „santaka“ yra tokie panašūs. Vestuvės – tarsi dviejų atskirai tekančių gyvenimų susiliejimas į vieną. Tai ne tik įsipareigojimas išlaikyti bendrą tėkmę, bet drauge ir labai svaigus bendrumo jausmas – juk tai yra žmogus, su kuriuo pasirinkau nugyventi visą likusį savo gyvenimą…
Neilgai trukus po sužadėtuvių aplinkiniai poros ima klausinėti, kada gi tos vestuvės. Dalis porų sako net jaučiančios savotišką spaudimą… Kaip žinoti, kad vestuvėms jau atėjo metas?
O kaip žinoti, kad pirmam bučiniui atėjo metas? Šis žinojimas nėra ir negali būti apibrėžtas kokių nors racionalių taisyklių, pavyzdžiui, „padraugausim dvejus metus, o tada iškelsim vestuves“. Ne, tai turi būti išjaustas sprendimas, žmogus tam turi pribręsti. Žinoma, ne paslaptis, kad būtent išorinis spaudimas paskatina imtis racionalių sprendimų – taip nusigręžiama nuo vidinio jausmo. Nesunku įsivaizduoti: būsimas jaunikis, draugės užspeistas į kampą, dėl šventos ramybės nusileidžia ir sutinka tuoktis. Bet ar po kurio laiko jo neapniks jausmas, jog jis pasirinko toli gražu ne laisva valia, kad kažkas už jį nusprendė?..
Paprastai pasirengimui vestuvėms skiriama labai daug jėgų. Poros net apsipyksta  dėl užsakomų gėlių spalvos… Gal iš tiesų po organizaciniu šurmuliu žmonės slepia nerimą dėl įsipareigojimo, dėl statuso kitimo ar kitų dalykų?
Kaip tik taip ir yra. Kiekvienas reikšmingesnis gyvenimo pokytis yra vidinio nerimo katalizatorius. Juk taip, kaip buvo, jau niekada nebebus. Neveltui sakoma, kad „antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi“. Atsigręžus atgal – viskas aišku ir suprantama, o žiūrint į priekį padvelkia nežinomybė. Ir iš tiesų – kad ir koks būtum užtikrintas, nėra šimtaprocentinės garantijos, kad šis išrinktasis ar išrinktoji yra būtent tas žmogus, su kuriuo laimės jausmas neapleis ir po dvidešimties metų… Tad kaip gali būti visiškai ramus?
Kodėl žmonės nori, jog vestuvių diena būtų ideali?
Pamenu, kai mokykloje pradėdavau rašyti į naują sąsiuvinį, pirmieji lapai visuomet būdavo pavyzdingai tvarkingi. Tam tikra prasme vestuvės yra pirmas bendro gyvenimo lapas, kurį rašant norisi tikėti, kad ir kiti lapai bus taip pat kruopščiai, gražiai ir su meile prirašyti – be klaidų, be išbraukymų.
Nemažai porų, atlaikiusių savo pačių patvirtintą vestuvių scenarijų, sako, jog dabar daug dalykų darytų kitaip: pavėlintų ceremoniją, nes 6 valandą ryto važiuoti į kirpyklą buvo tikras siaubas; negaištų laiko šokių pamokoms, nes šokdami  numindė vienas kitam batus; nebevažiuotų fotografuotis ant piliakalnių, nes ten užlipti su aukštakulniais batais pasirodė neįmanoma… Kodėl žmonės įsivelia į tokius dalykus?
Būti kitokiu, išsiskirti iš kitų – tai rizika likti nesuprastu, apkalbėtu ir pašieptu. Reikia turėti nemažai ryžto ir drąsos, kad būčiau savimi ir pasielgčiau taip, kaip man ar mums atrodo geriausia. Kadangi vestuvės – tai šventė, kur susirenka visi artimiausi žmonės, mintys „ką kiti apie mane pagalvos“ gali paralyžiuoti bet kokį saviraiškos judesį. Juk tai, kas įprasta, kartu yra ir saugu – nes visi taip daro. Vis dėlto kaina, kurią jaunieji moka už tai, kad kiti gražiai prisimintų judviejų vestuves, gali būti iš tiesų dramatiška – didžiulis stresas, nuovargis ir liūdesys supratus, kad šiame gyvenimo virsme daugiau galvojai apie kitus, užuot leidęs sau tuo mėgautis ir džiaugtis…
Kartais vestuvių planavimui skiriama labai daug dėmesio, pastangų ir pinigų, o jaukumo šventėje pritrūksta. Architektūros psichologai teigia, kad namų jaukumą visų pirma lemia asmeniškos detalės. Galbūt trokštantys jaukių vestuvių turėtų pasinaudoti šia taisykle? Pavyzdžiui, vestuvių šventei rinktis ne naują, o porai emociškai labai reikšmingą vietą?
Visiškai su jumis sutinku. Aš apskritai gana skeptiškai žiūriu į materialią vestuvių pusę, o dar skeptiškiau – į didelius pinigus. Klausant pasakojimų apie pompastiškas vestuves visuomet kyla klausimas: kam viso to reikia, ką tuo norima pasakyti, o gal… paslėpti?  Dažnai susiduriame su tėvų bandymu vaikų meilę nusipirkti brangiomis dovanomis, materija. Tai gali būti mėginimai kompensuoti artumo bei palaikymo stoką vaikystėje, arba pačių tėvų noras per vaikus išpildyti tai, ko patys norėjo, bet negavo. Vestuvėms skirdami daug  pinigų  labai rizikuojame, kad materija užgoš tą dvasios ugnelę, kad šventė bus akims, bet ne sielai.
Susituokti ketinančios poros susiduria su aibe dilemų, nes įprasta, jog artimieji aktyviai reiškia savo pageidavimus: pavyzdžiui, „Vaikai, kaip gi be kunigo/piršlio…“, „Nežinau, ką pasakys tavo pusbroliai, negavę kvietimo į vestuves…“ ir pan. Kaip porai rasti aukso vidurį tarp savo bei artimųjų poreikių ir ar reikia to aukso vidurio ieškoti apskritai?
Manau, kad ieškoti aukso vidurio tikrai verta. Verta suteikti tėvams progą pasijusti reikšmingais, prisidedančiais prie savo vaikų laimės. Tačiau klaidinga būtų leisti jiems griežti pirmuoju smuiku, nes visų pirma tai jaunųjų, o ne jų tėvų šventė. Didžiausia atsakomybė čia tenka jauniesiems, o užduotys nėra iš lengvųjų: tinkamai nubrėžti ribas, sugebėti atsisakyti to, kas nepatinka, korektiškai ir mandagiai parodyti, kad lemiamus sprendimus dėl šventės organizavimo priims jaunieji. Neretai tėvai ne iš blogos valios, o gerų ketinimų vedini taip pasistengia, jog jauniesiems net koktu darosi: jų būsima šventė virsta ekranu, kuriame artimieji projektuoja savo svajonių vestuves. Neveltui tautosakoje gyvuoja samprata „meškos paslauga“. Tam, kad šios „paslaugos“ būtų išvengta, jauniesiems būtina sau labai aiškiai įvardinti, kokių vestuvių jie patys nori. Tuomet kur kas lengviau atsilaikyti prieš artimųjų ar visuomenės spaudimą.
Dėl finansinių sunkumų vestuves atidėjusias poras kamuoja nesmagūs pamąstymai: „Nejaugi mes tokie užkietėję materialistai, kad negalime susituokti kukliai?“, „Abejoju, ar mums pavyks sutaupyti toms vestuvėms apskritai…“, „Gal pinigai mums svarbesni už meilę?”, „Išmaldos savo vestuvėms tikrai neprašysiu…“ Kaip patartumėte įveikti šias abejones?
Abejonė – tai trypčiojimas vietoje. Šį trypčiojimą galima įveikti tik žengiant žingsnį. Galbūt tas žingsnis nebus visų gražiausias ar prabangiausias, bet tai bus mano žingsnis. O tam reikia turėti bent kiek tvirtesnį psichologinį stuburą, žinoti ko aš noriu, gebėti nepasiduoti baimei, kad kažkam gali nepatikti tai, ką darau.
Mano skeptišką požiūrį į pinigus papildo epizodai iš darbo praktikos: dažnai susiduriu su situacijomis, kuriose žmonės sudeda gyvenimo akcentus netinkamai, o po to gyvena su vidine graužatimi ir dvejone. Pavyzdžiui, neretai susiduriu su moterimis, kurios vengia nutraukti santuokas, jau daugelį metų ištiktas komos. Akcentuojamos įvairios priežastys, tačiau dažniausiai gelminė priežastis būna vienatvės baimė. O bėgdamos nuo tos baimės, moterys neretai save pasmerkia nepilnaverčiam, nelaimingam gyvenimui.
Teko dalyvauti vestuvėse, kurios buvo organizuojamos atsižvelgiant tik į jaunosios norus: jaunikis sakėsi visai nenorįs nei dėvėti kostiumą, nei rengti didelį pokylį, o po ceremonijos svečius vaišindamas šampanu gestais parodė, jog visa tai jam „stovi skersai gerklės”. Kaip pakomentuotumėte?
Man kiltų klausimas, kodėl tas jaunikis apskritai dalyvauja šioje šventėje? Man artimas požiūris, kad mes, ir tik mes kuriame savo gyvenimą, todėl esame už jį atsakingi. Labai lengva atiduoti atsakomybės naštą kitam, maža to, tuomet atsiranda erdvės nepasitenkinimui reikšti. Puiki šio atvejo analogija būtų pilietinė pareiga: jei nėjai balsuoti, kokią teisę turi smerkti išrinktą valdžią? Ir jei esi nepatenkintas savo vestuvėmis, ar gali kaltinti kitą, jog nepakovojai už tai, kad ši šventė vyktų būtent taip, kaip tu nori? Ar turi teisę ieškoti atpirkimo ožių, kai pats išsižadėjai to, kas taip svarbu?
Vestuvės neatsiejamos nuo ritualų, o senus papročius vis papildo nauji. Ką galėtumėte pasakyti apie poras, kurios stengiasi sutvirtinti santuoką vestuvių data pagal astrologinę pranašystę ir panašiais dalykais? Galbūt dalykai, kuriais tikima, iš tiesų turi galios?
Mes palietėme labai opią tikėjimo temą. Nors aš pats neteikiu didelės reikšmės astrologijai, negaliu būti visiškai tikras, kad ji neveikia. Neveltui tikėjimas pastatomas prieš žinojimą. Tikėti(s) – tai pasiduoti tam jausmui, kurio negali pagrįsti racionaliu protu, gali tik pabandyti tai daryti. Į kitokius požiūrius žvelgiu tolerantiškai, tad ir įvairiuose naujuose ritualuose neįžvelgiu nieko bloga – ypač, jei jie teikia žmogui vidinio pasitenkinimo ar ramybės.
Ar galima sakyti, jog vestuvių šventė atspindi poros vertybes? Juk dažnai deklaruojamos vertybės skiriasi nuo elgesio: žmogus sako, jog yra patriotas, bet mielai kelia vestuves užsienyje; kalba, kad vestuvės – be galo asmeniška šventė, o ima ir įsileidžia žurnalistus…
Be abejo atsispindi. Čia kaip su tuo posakiu: ,,pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu kas tu“. Svarbiausia vyro ir moters gyvenimo šventė (ar bent tokia turėtų būti) neabejotinai atskleidžia tų vestuvių kaltininkų asmenybės tendencijas. Nors man neatrodo, kad būdamas savo šalies patriotu, negali kelti vestuvių užsienyje, tačiau įvertinus tokius vestuvių aspektus kaip apranga, vestuvių protokolas, pramogos, iš tiesų gali nemažai pasakyti apie pačius vestuvininkus.
Girdėjau moterų diskusiją apie pavardės keitimą: vienos laikėsi įdomios pozicijos, jog pavardės prisidėjimas (vadinasi, ir mergautinės pavardės pasilikimas) reiškia, jog moteris negali psichologiškai atsisakyti savo ankstesniojo, netekėjusios moters statuso. Ką apie tai manote? Beje, ką galėtų reikšti ir sutrumpinta pavardė su neutralia galūne – pvz., Zvonkė, Girgždė, Tiesnesė ?
Na apie tokią poziciją galbūt iš tiesų pačios moterys galėtų geriau atsakyti. Tame be statuso pasikeitimo matyčiau ir kitus aspektus, kurie gali įtakoti moters nenorą keisti pavardę. Pavyzdžiui, moteris, kurios darbe daug reiškia asmens žinomumas ir kuri įdėjo daug pastangų tam, kad jos vardas ir pavardė taptu matomi ir pastebimi, gali iš tiesų susidurti su nelengva dilema ką rinktis – tradiciją ar naudą. Be to tokie niuansai, kaip sentimentai mergautinei pavardei taipogi veikia. O sutrumpinta pavardė su neutralia galūne – man tai liudijimas, kad bandom bristi iš patriarchalinio visuomenės modelio, link daugiapoliško, įvairiapuse lygiava paremto modelio link.
Suprantu, jog piniginiai klausimai jums mažai aktualūs, bet skaitytojai, deja, į juos žiūri kiek kitaip. Kartais poros, kėlusios vestuves už tėvų pinigus, sunkiai susitvarko su skolos jausmu. Kas gali padėti su juo susitvarkyti, kaip išmokti priimti dovanas?
Tam gali padėti sveikas dėkingumo jausmas. Tai jokiu būdu nėra duotybė, nes išmokti būti sveikai dėkingam – nelengva užduotis. Juk taip dažnai kyla noras, tą dėkingumą uždangstyti, paslėpti, neparodyti, arba priešingai, pulti į nusižeminimo liūną, apkraunant ne tik save, bet ir kitą nejaukumo ir įtampos jausmais. Priimant dovanas, niekada nevalia pamiršti, kad tiek gavimas, tiek davimas gali suteikti džiaugsmo abiems dalyviams. Nemokant priimti, atimsim iš kito nemenką dalį dovanojimo džiaugsmo.

žvelgiant iš kliento pusės (iš knygos „Doing Psychotherapy“ Michael Basch)
Aš vaikštau pas psichologę jau daugiau nei metai, paprastai kartą per savaitę. Pradėjau vaikščioti todėl, kad, tiesą sakant, tiesiog jaučiausi nelaiminga. Buvau nuolat įsitempusi, manau, todėl neturėjau daug draugų, buvau vienišė. Nežinojau, ką daryti, kol viena mano pažystama kartą pasiūlė „pasikonsultuoti su specialistu“. Mano pirmoji reakcija buvo: „Tai ne man. Aš nesu tiek išprotėjusi“. Tačiau ilgainiui pastebėjau, jog nemažai žmonių yra buvę ar lankosi pas psichologą ar psichoterapeutą. Nutariau pamėginti.
Nežinojau, ko tikėtis, ką ten veikti. Įsivaizdavau, jog man reikės gulėti ant kušetės ir pasakoti apie savo mamą ir tėtį… Tačiau viskas atrodė kiek kitaip. Susitikimų metu aš sėdėdavau ant patogios kėdės priešais psichologę. Nors kambaryje buvo rašomasis stalas, ji niekuomet nesėdėdavo už jo. Šiaip kabinetas buvo pakankamai ramus ir patogus.
Iš pradžių mes kalbėjome apie mano įsitempimą, susikaustymą, apie tai, kokių turiu sunkumų bendraudama su kitais žmonėmis. Tarsi ant stalo išdėliojome tai, su kuo dirbsime. Po to aptarėme kitus dalykus – mano šeimą, tai kaip man sekėsi vaikystėje, mokykloje, kaip man sekasi dirbti. Atrodė, tarsi psichologė stengiasi mane geriau pažinti, tačiau  mums kalbant apie tuos, regis „pašalinius“ ar ankstesnius įvykius mano gyvenime, ateidavo į galvą situacijų, kurios mane slėgė ir neramino, pavyzdžiai. Kalbėdama apie tai, aš supratau, kad mano problemos pakankamai ilgalaikės ir sutinkamos daugelyje gyvenimo sričių. „Vaje, negi aš nuolat susiduriu su problematiškais žmonėmis?“ pamaniau sau. Praleidome nemažai laiko apie tai kalbėdamos ir aš ėmiau suprasti kaip viskas vyksta… Atrodo, aš niekuomet neturėjau tikrai artimų santykių su kitais žmonėmis, nes nuolat stengdavausi kovoti su jais. Psichologė pavadino tai „traukimusi nuo kitų, vietoj artėjimo link jų“. Pagaliau aš pradėjau savęs klausti: „ar tai, kad aš traukiuosi nuo kitų žmonių, reiškia, jog jie turi problemų?.. ar tai reiškia, kad aš turiu problemų?“ Nesinorėjo tikėti, kad aš turiu problemų, taigi vis nustumdavau į šoną šį klausimą. Vietoj to pateikdavau ilgiausia sąrašą kitų žmonių problemiško elgesio su manimi. Psichologė nesiginčijo su manimi, tiesiog švelniais klausimais vis baksnodavo, atkreipdavo mano dėmesį, skatindama mane pačią vėl klausti savęs – o kaip yra iš tikrųjų? Ji nespausdavo ir nediskutuodavo, tiesiog iškeldavo klausimus ar pasiūlydavo alternatyvas, kitokį pamatymą. Ji buvo švelni, visgi jos pastebėjimai atvėrė kai kuriuos tikrai man skausmingus dalykus… Tikrai nėra lengva pažiūrėti į save iš šalies ir pamatyti visai ką kitą, nei norėjai matyti… „Jei aš manau, kad kiekvienas turi problemų, tai gal problema yra tai, kaip aš matau kitus žmones? Gal reikia tiesiog keisti savo įsitikinimus apie žmones? Taip, tai man buvo nemažas atradimas, nors, jei atvirai, aš ir dabar nenoriu to pilnai priimti. Protu suvokiu, tai gana paprasta, tačiau kaip aš dėl to jaučiuosi giliai viduje – kas kita. Šiuo metu tarsi ėmiau eksperimentuoti su savimi: kai kyla konfliktas, klausiu savęs „Kas tame mane taip užkabino? Kodėl? Gal pasijutau pažeminta, įskaudinta, pažeidžiama? Ką į tai norėčiau reaguoti?..“. Manau, kad bendrai man dabar sekasi visai neblogai, tačiau juk neįmanoma taip greitai pakeisti dvidešimties metų patirties…
Net ir pripažinus, kad problemos yra manyje, lieka klausimas, o iš kur jos? Kartą psichologė tiesiog pasiūlė pasvarstymą – galbūt aš jaučiuosi labai nesaugi? Kaltindama kitus žmones ir bėgdama nuo jų aš išvengiu rizikos būti atstumtai. Tai davė impulsą ilgiems apmąstymams apie mano nesaugumo jausmą, ir tie svarstymai vis dar nebaigti. Nei jeigu ir jaučiuosi nesaugi, tai kodėl? Kodėl tam tikrose situacijose? Ir vėl – nors regisi, tiek apie tai kalbėta, tačiau aš vis dar nesu tikra. Nes atsakymas į vieną klausimą iškelia dar keletą klausimų, taigi terapija tęsiasi…
Atrodytų, kalbėti apie savo problemas lyg ir nėra sunku, tačiau… man visko nutikdavo su mano psichologe. Kartais jie tiesiog vesdavo mane iš kantrybės. Man net praėjo noras vaikščioti į terapiją, aš praleidau keletą užsiėmimų be jokio įspėjimo jog neateisiu. Aš buvau įsitikinusi, jog ji manęs nemėgsta, o su manimi elgiasi mandagiai ir švelniai vien dėl to, kad aš jai moku. Atsimenu, prieš mane ji konsultuodavo vyriškį. Kai jis išeidavo iš kabineto, psichologė jam nusišypsodavo, o paskui susirūpinusiu veidu pažvelgdavo į mane…
Kai padariau išvadą, jog esu tiesiog klientė, perkanti iš jos paslaugą, man tapo labai skaudu – bet aš jai nieko nesakiau. Pirmus du kartus, kai praleidau susitikimus, ji man trumpai užsimindavo apie tai, bet aš pasiteisindavau svarbiais reikalais, sutrukdžiusiais atvykti. Kai tai padariau trečią kartą, psichologė pasakė, kad turėsiu susitimokėti už praleistus susitikimus, jei nepranešiu iš anksto ir paklausė, kodėl praleidau. Aš pasakiau kažką tokio nesvarbaus, kokį tai kvailą pasiteisinimą. O ji tik sėdėjo ir klausė. Aš šį bei tą kalbėjau, tiesiog „paavinėjau“ aplinkui, kol ji manęs paklausė, ar aš pykstu ant jos ir ar mėginu tvarkytis su tuo pykčiu bėgdama nuo jos – neateidama į susitikimus? Kitais žodžiais tariant – ar aš nesielgiu su ja taip, kaip ir su kitais žmonėmis savo gyvenime?
Aš pasakiau: „Aišku, kad ne, kodėl turėčiau ant jūsų pykti? Jūs man nieko nepadarėte“. Žinau, kad tuomet tik neigiau savo tikruosius jausmus ir mėginau dangstytis žodžiais. Dabar aš suvokiu, kad iš tiesų su ja elgiausi taip, kaip ir su kiekvienu man svarbiu žmogumi savo gyvenime. Čia prasidėjo mano gijimo procesas, keisdamasi santykyje su psichologe, mokydamasi būti savimi, tiesi, nuoširdi, sąžininga, aš pradėjau pastebėti pokyčius ir santykiuose su kitais…
Sunku paaiškinti žodžiais, kas yra psichoterapija… Tai šiuo metu patiriu.

Priklausomybė nuo kompiuterio. Na ir tema… Nei čia labai išsiplėtosi, nei ką… Priklausomybė kaip ir visos kitos… Geriau jau būčiau rašęs apie Egoizmą, ten bent jau daugiau erdvės saviraiškai…
Taigi… priklausomybė nuo kompiuterio – tai tarsi pabėgimas nuo realybės i virtualų iliuzijų pasaulį…
Hmm, kas toliau? Visiškas akligatvis… Aj velniop. Gal trumpam atidėti šia nemalonią procedūrą. Sakoma darbas ne vilkas, i mišką nepabėgs… Tačiau kaip atsipalaiduoti nuo šitos frustracijos, kad nervinėse ląstelėse sumažėtų įtampa dėl prievolės, dėl artėjančių deadline‘ų. Bent jau man nieko nėra geriau už Delfi.lt. Žinios man patinka, taip praplečiu akiratį, be to teikia pasitenkinimą vien mintis, kad kiekvieną kartą darausi vis protingesnis, labiau suvokdamas tai, kas vyksta aplinkui… Aha, Wikileaks… ir vėl tos smagios naujienos apie užkulisinius diplomatų žaidimus, dar šis bei tas apie Rusiją, Europos Sąjungos viražai stengiantis išgelbėti eurą. Akys slenka tinklaraščio pastraipomis, o mintys nejučia sugrįžta prie atidėto straipsnio rašymo. Sugrįžta ir nerimas: „na ir kodėl tokie dalykai negali savaime pasidaryti, kažkaip materializuotis, kodėl reikia save spausti, kankintis bandant sukurpti mintį. Tame visame veiksme yra kažkas atgrasaus – juk visgi reikia save versti veikti, daryti. O versti nesinori. Verčiau dar kokį tinklalapį atsiversti. Pamažėl į sąmonę beldžiasi suvokimas. Tai štai kas tame iliuzijų pasaulyje tokio viliojamo – juk ten nėra prievartos, prievartos prieš save, bandymų save įstatyti į rėmus, save apriboti nuo malonaus ir paaukoti save žodžiui REIKIA. Še tau ir priklausomybė. Nors ir ne tokia didelė, kad jausčiausi nekontroliuojantis to, bet vis tiek. Neveltui sakoma, kad psichikos sutrikimus nuo normalaus sveiko žmogaus skiria ne kažkokie kokybiniai pokyčiai, o tiesiog kiekybinė jų išraiška. Pvz., žvelgdami į paranojiką, kuris šventai įsitikinęs, kad kiti prieš jį nusistatę, suėję į suokalbį linkėdami jam blogo, negi neišgirsim kažkur giliai viduje ataidinčių panašių jausmų. Juk ir mums „normaliems“, kartais atrodo, kad štai vienas ar kitas kolega, pažįstamas priešiškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu, nori pakenkti; iš keistų aplinkinių susižvalgymų gali pradėti atrodyti, jog kažkas apkalbinėjo mane už nugaros. Kartais tai būna objektyvi tiesa, o kartais tiesiog subjektyvus jausmas apie tai kad aplinkinis pasaulis ar bent to pasaulio dalelė yra negeranoriška mano atžvilgiu. Pažvelkime į depresiją sergantį žmogų – ar atsiras bent vienas (-a), kuris pasakys, kad liūdesio banga, nubloškianti savivertę į skausmo, vienatvės ir bejėgiškumo duobę, yra svetimas ir nepažįstamas jausmas. Vargu bau. Kiekvienas esam patyrę panašius jausmus. Taigi nėra aiškios takoskyros, kuri skirtų mus ir tuos nelaiminguosius, kurie kenčia palatose, psichologų kabinetuose, namuose su dar viena vaistų doze ir pan. Yra tik išplaukusi plonytė raudona linija, kurią peržengus kyla grėsmė iš save aktualizuojančio individo pavirsti vegetuojančiu kenčiančiu pacientu. Ar šią ribą galima apčiuopti kalbant apie priklausomybę nuo kompiuterio. Tam tikri kriterijai be abejo egzistuoja. Požymiai, kurie liudytų, jog kompiuteris iš tiesų tampa problema:
–    Negalėjimas ar sunkumai atsipalaiduoti – nei psichiškai, nei fiziškai.
–    Nesugebėjimas kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie kompiuterio.
–    Socialinių ryšių nykimas.
–    Kasdieninė veikla (pvz., valgymas) perkeliama prie kompiuterio.
–    Pakitęs dienos/nakties ciklas.
–    Interesų susiaurėjimas, pomėgių, išskyrus susijusius su kompiuteriu, nykimas.
Žiūrint iš šalies atrodytų, ir ką gi ten gali rasti tuose kompiuteriniuose žaidimuose, socialiniuose tinklapiuose ar pan. Kodėl tiek daug vaikų ir suaugusių savo laisvalaikį mato tik per kompiuterio prizmę, kodėl atsisako kitų veiklų, kurios galėtų atnešti lygiai tokį pat džiaugsmą ir pasitenkinimą, o gal ir didesnį. Šioje vietoje iškyla genialiai paprasta A. Adlerio idėja apie tai, kad kiekviename mūsų yra užkoduotas menkavertiškumo jausmas. Vaikas užgimsta mažas ir bejėgis, priklausomas nuo aplinkinių tame makroskopiniame pasaulyje. Natūraliai išsikristalizuoja ir savo menkavertiškumo pajautimas, kuris žmogų lydi per visą jo gyvenimą ir skatina kovoti, siekti, nesustoti vietoje, tapti pranašesniu idant kompensuoti tą jausmą. Visgi susidūrus su sunkiai įveikiamomis kliūtimis, asmuo gali nustoti stengtis, gali pasiduoti bejėgiškumui, ir priimti savo menkavertiškumo jausmą kaip aksiomą. Tuomet menkavertiškumas kompensuojamas per pasyvumą, baikštumą, atsakomybės vengimą, savo galimybių neišnaudojimą. Juk žymiai saugiau jaustis tinginiu, nei kvailu. Galvoti ne apie tai, kad kažko nesugebi, o tiesiog, kad pritrunka laiko, noro, ar nepalankios išorinės aplinkybės. Tai yra kelias kaip atsakomybę už savo gyvenimo realizavimą nusimesti nuo savo pečių. O tam kompiuteris gali puikiai pasitarnauti. Nors 101 virtualus draugas facebook‘e neatstos 1 tikro draugo gyvenime, tai vis geriau negu nieko. Pornografiniai puslapiai neatstos tikro intymaus tarpasmeninio ryšio, kompiuterniai žaidimai neatstos realios komandinės veiklos. Bet kartais, kai tie tikri norai atrodo sunkiai pasiekiami, ar reikalaujantys skausmingų pastangų, savęs išstatymo situacijose, kur gali būti atstumtas, išjuoktas, pažemintas, tai gali atrodyti kaip užuovėja, pakaitalas, nors ir ne toks tikras, bet užtat saugesnis. Kuo asmeniui patenkinti savo poreikius realiame pasaulyje sunkiau, tuo mielesnė, žavesnė gali pasirodyti virtuali užuovėja. O poreikiai visų mūsų vienodi. Vienodai norime būti mylimi, jausti palaikymą, turėti pripažinimą, nepaviršutiniškų santykių ratą. Tačiau tai yra dalykai, kurių už dyką niekas nedalina, jiems nėra nuolaidų ar išpardavimų meto. Vienintelis kelias yra to siekti dedant pastangas, kurios ne visada atsiperka, ne visada apdovanoja. Neretai būna priešingai. O kiek gi gali, žmogau, pakelti tų nesėkmių, tų įrodymų, liudijančių, kad esi ne toks sėkmingas, ne toks geras, koks norėtum būti. Kai jauti, jog tas tikras maistas „sielai“ tau nepasiekiamas, o alkis vis tiek siaubingai primena apie save. Tuomet belieka save užkimšti greitu maistu, bigmak‘ais, kurie suteikia sotumo įspūdį, bet ne jausmą. Savo menkavertiškumo, nevykėliškumo pojūtį maskuoti tariamais pasiekimais virtualioje erdvėje, sapnų karalystėje, kur gali būti toks, kokį save norėtum matyti. Jei tik nereikėtų niekada prabusti iš to sapno. Jei tik kiekvieną rytą realybė netėkštų šlapiu skuduru per veidą… Deja, deja…
Priklausomybė kaip sūkurys pamažėl vis giliau ir giliau įtraukia asmenį. Kuo toliau tuo didesnę asmeninio pasaulio dalį užima tai, kas tėra realaus gyvenimo pakaitalas. Visgi kad neskambėtų pernelyg pesimistiškai norisi pabrėžti, kad žmogus tai ne prisukamas mechanizmas einantis viena iš anksto apibrėžta kryptimi. Kartais net ir beviltiškas alkoholikas prabunda, sustoja judėti žemyn nukreipta spirale ir atsispyręs nuo dugno pradeda judėjimą priešinga kryptimi, link savęs realizavimo, savo gyvenimo ir savo skausmo įprasminimo. Tai niekada nebus tiesus raketos skrydis tiesiai į gražų, prasmingą ir turiningą gyvenimą. Tai tas pats judėjimas spirale, tik šį kart priešinga kryptimi. Susiduriant su tuo pačiu alkio jausmu, tik stengiantis nuo jo nebėgti, kemšant į save bet ką, o ieškant tokio maisto, nuo kurio savivertė šiek tiek sustiprėtų, ūgteltų. Kad tas vidinis nepasitenkinimas savimi pamažu užleistų vietą savęs priėmimui, santarvės su pačiu savimi kūrimui.
Tai kelias kuriame reikalingas kuo didesnis sąmoningumas, nes bet koks skausmingesnis to vingiuoto kelio vingis gali vėl sugrąžinti norą pasinerti į tą sapnų pasaulį. Tai kas prieš tai buvo paradiniu įėjimu į gyvenimo problemų sprendimą, dabar tampa atsarginėmis durimis, kurios niekada iki galo taip ir neužsivers. Bet kuo sėkmingiau asmeniui sekasi patenkinti tuos bendražmogiškus poreikius, tuo mažiau viliojantis atrodo tas įėjimas į veidrodžių karalystę, iškreipiančią tikras gyvenimo formas ir linijas. Asmeniškai neteko konsultuoti žmogaus priklausomo nuo kompiuterio, ir kiek teko girdėti, kitiems psichikos sveikatos specialistams taip pat retai tenka gydyti būtent tokią priklausomybės formą. Visgi neabejoju, kad oficiali statistika, neatspingi tikro šios priklausomybės formos mąsto. Nežinia dėl ko, ar dėl mūsų technokratiškos visuomenės tolerancijos viskam kas susiję su naujosiomis technologijomis, ar dėl to, kad šią priklausomybę išeina geriau užmaskuoti (juk visada gali pasiteisinti kad dirbi, ieškai informacijos mokyklos projektui ar pan., o pavartojus alkoholį ar narkotikus to nepaslėpsi), bet panašu, kad šie žmonės retai sulaukia tinkamo aplinkinių rūpesčio, paskatinimo kreiptis pagalbos. O jiems ji tikrai ne mažiau reikalinga nei tiems, kurie turi rūpesčių pvz., dėl alkoholio. Ir rašydamas „pagalba“, neturiu omenyje raginimų susiimti save į rankas, įjungti valią. Tai tėra tušti žodžiai, kuriais aplinkiniai galbūt tik maskuoja savo bejėgiškumo ir nevilties išgyvenimus, vietoj to, kad iš tiesų padėtų įklimpusiam asmeniui atsitiesti. Viena iš galimybių atsitiesti yra psichoterapija. Tai ta pagalbos ranka, kuri neveda per jėgą pirmyn, o padeda asmeniui pačiam atrasti viduje jėgų ir motyvaciją, nusimesti tuos pančius, kuriais save įkalino, bėgdamas nuo realaus pasaulio grėsmingų grimasų.
Pabaiga… Peržvelgiu akimis nuveiktą darbą…. rezultatas tikrai neblogas… kaip gera pajusti palengvėjimą… ir vidinį pasitenkinimą savimi. Mintyse sau paplekšnoju per petį – „šaunuolis“. Tas geras jausmas įveikus save, nuveikus šį tą prasmingo… Ir pasaulis nušvito ryškesnėmis spalvomis… galėsiu eiti užtarnauto poilsio… iki kito iššūkio sau.

„Lietuva, Tėvyne!!! Su ošiančiais šilais ir banguojančiomis pievomis…”, tas idiliškas paveikslas, kuriame niūriais lietingais vakarais ar šiaip liūdesio kamuojamas tūlas lietuvis emigrantas galėtų ieškoti paguodos, bandydamas atgauti vidinę ramybę. Kai kuriems tas nostalgiškas paveikslas gyvenime tik ir lieka miražu, kiti gi ryžtąsi aukoti labiau aprūpintą, patogesnį gyvenimą, idant susigrąžintų tą vaizdinį, paverstų jį realybe. Kaip daugeliui sekasi negaliu drąsiai teigti, nes nesu matęs rimtesnių socialinių apklausų šiuo klausimu. Tačiau pabandau įsivaizduoti tą vidinę dvasinę būseną, su kuria emigrantas x,  pavadinkime jį Juozu, grįžta namo, į tėvynę. Tikėtina, kad idiliškas tėvynės vaizdinys pirmą niuksą gauna lėktuvui besileidžiant. Matant vieną pakilimo taką ir tris stovinčius lėktuvus nejučia persmelkia senai pamirštas provincialumo kvapas. Stalinistinis oro uosto pastatas įspūdžio taip pat nepagrąžina. Visgi džiaugsmas išvydus saviškius viską atperka (vardan glaustumo atmetam visus tuos, kurių  nepasitinka niekas – visgi mūsų emigranto Juozo laukia šeima). Buvimas tarp savo žmonių, savo gentyje, savo žemėje apsvaigina. Kur beeitum visur skamba lietuvių kalba, tau nereikia įtempti smegenų ląstelių, bandant suprasti ką tavo kolega anglas ar airis nori tau pasakyti. Užsuki į parduotuvę – akys raibsta nuo juodos duonos, jogurtų, kitų pieno produktų, lietuviško alaus rūšių. ATGAIVA. O dar ir cepelinai, kuriais privalu prikimšti pilvą… Vienu žodžiu tikras medaus mėnuo. Tačiau medaus mėnuo anksčiau ar vėliau baigiasi. Pradeda lįsti visa tai kas nepatinka, erzina, liūdina. Tuomet miražas pradeda skilinėti, realus paveikslas dar labiau bado akis, kai turim su kuo ji palyginti (va Britanijoj, tai visi mandagus, Ispanijoj – linksmi ir t.t.). Pamažu į siela pradeda sėlinti liūdesys ir tai yra tamsioji emigranto vidinio pasaulio pusė. Kaina, kurią tenka Juozui mokėti už savo pasirinkimą yra dvilypumas. Jis nesijautė savas toje šalyje kur uždarbiavo, tačiau grįžęs į tėvynę, jis taipogi nebesijaučia savas. Kaip kokia žmona, kuri nepatenkinta šeimyniniu gyvenimu buvo susiradusi meilužį, tačiau po kurio laiko supratusi, kad šeimyninis gyvenimas jai svarbesnis ir nutraukusi tą ryšį. Neabejotinai prarasto ryšio ilgesys ir prisiminimai visada bus šalia, ypač sustiprėdami tais momentais, kai šeimyninio gyvenimo bėdos vėl prislėgs jos pečius. Ir tas santykis, ryšys su vyru nebus toks pat, kaip anksčiau. Taip pat ir emigranto siela nuolat nerimsta, blaškosi tarp čia ir ten, tarp dabar ir tada. Kuo didesnę dalį emigracijos motyvų sudarė siekis pabėgti nuo savo emocinių, santykių (su kitais ir su savimi) problemų, tuo labiau ta siela blaškosi ir nerimsta. O tai jau tiesus kelias į depresiją, apatiją ar alkoholizmą. Skaudu suvokti, kad vėl reikia pradėti viską iš naujo. Tas darbas kurį dirbai jau nebe tavo, ten sėdi kitas žmogus. Buvęs darbdavys, nutaisęs užuojautos kupiną veido išraiška mąsliai palinguoja galva ir patikina, kad, buvai geras specialistas ir jei prireiks naujo darbuotojo būsi pirmas eilėje… Seni geri draugai, su kuriais sieja tiek prisiminimų ir kartu nugyvento gyvenimo, pasirodo per tą laiką atrado naujų veiklų, naujų intereso sričių, galų gale naujų draugų, tau skirta vieta jų širdyse gerokai sumažėjo, nors jie ir išsijuosia tikina, kad būtinai bendrausim, kartu leisim laiką. Tikriausiai šiame taške Juozą jau apniko jausmas, lyg jis būtų išblukęs, kaip tas piešinys, kuris lyg ir toks pat kaip buvo piešiant, tik spalvos kažkokios kitokios, ne tokios sodrios, piešinio nuotaika nebe tokia. Nuo tokių minčių galva tik dar labiau apsunksta, įkyrios mintys, kurias norėtųsi išgrūsti iš sąmonės ,,gal grįžti atgal”, ,,viskas tik vienas didelis farsas”, “esu nusivylęs, nelaimingas ir niekam tai neįdomu”, ,,ten bent jau darbą turėčiau” ir pan.
 Ką gi daryti, kad siela taip nesiblaškytų. Dažnas lietuvis pasakytų, jog geriausias receptas – sąmonę užpilti alkoholiu, ir pageidautina, kuo didesniu kiekiu. Bet ar tai galėtų būti išeitis. Juk tos problemos, tas sielos dvilypumas nuo to nesusilpnės. Atsiras tik dar didesnis nepasitenkinimas savimi, apatija. Vienintelis būdas kaip kovoti su tais vidiniais demonais – didinti savivoką. Gilesnį savęs, savo poreikių, vertybių, tikslų suvokimą. Gilesnį savo jausmų, patyrimo priėmimą bei išjautimą. Žinoma, vienam pačiam tai yra itin sudėtingas uždavinys, nes neretai mintys būna sujauktos, suveltos, panašios į siūlų kamuolį, kur sunku atrasti siūlo galą. Neveltui sakoma, kad akys savęs nemato. Tam reikalingas veidrodis. Psichologo darbas būtent ir yra padėti žmogui, būnant tuo veidrodžiu, aiškiau leidžiančiu pamatyti kas aš toks, ko aš noriu, ko nenoriu…

Humoras mus lydi nuo seniausių laikų: sunku ir įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų šiandieninis gyvenimas, jei kažkas iš mūsų tolimųjų protėvių nebūtų išradęs humoro kaip deglo, prašviesinančio niūrią ir liūdną kasdienybę. Toks išradimas mažų mažiausiai vertas Nobelio premijos, nes be jo mes netektume didelės dalies džiaugsmo ir žaismingumo bei būtume pasmerkti pernelyg dideliam rimtumui.
Humoras – tai padidinamasis stiklas, praryškinantis tam tikras žmonių gyvenimo situacijas, leidžiantis pažvelgti į jas iš šalies. Juk kartais mes tiesiog per daug įsijaučiame į savo gyvenimą, tampame per daug rimti ir nuobodūs, prislėgti gyvenimo sunkumų bei problemų. Kaimynams bei draugams skundžiamės savo uošviais, anytomis, darbdaviais, politikais ir pan. Pamažu skęstame tame apmaudo ir nuoskaudų liūne, jausdamiesi gyvenimo, aplinkybių, piktų žmonių aukomis. Humoras padeda pamatyti gyvenimo situacijas kitu kampu, atpažinti save patį, artimuosius ar pažįstamus besielgiančius taip pat komiškai kaip anekdotų, juokų ar humoreskų veikėjai.
Humoras taip pat padeda išventiliuoti neigiamus jausmus, pavyzdžiui, pyktį viršininkui ar pan. Būna, kad išgirdę anekdotą, juokiamės dvigubai: už tai, kad jis juokingas, ir už tai, kad jis paliečia kažką jautraus mumyse. Tai gali būti nuoskauda, kad viršininkas nepakėlė atlyginimo, anyta pasakė priekaištą, dėl kurio įsižeidžiau, gali būti jausmas, kad nesu tiek daug pasiekęs kaip kiti man svarbūs žmonės, jaučiuosi menkesnis už kitus ir pan. Išgirdus gerą anekdotą, kuriame įžvelgiu Kitą, ne Save, viduje tarsi šilčiau, šviesiau palieka. Visgi toks juokas turi vieną ydą – juokdamiesi iš kito, mes tarsi jį sumenkinam, padarom žemesniu už save. O sumenkinus kitą, automatiškai pats pasijunti vertingesnis, geresnis… kai atidžiau pažiūri – pakankamai negarbingas būdas pasijausti geriau.  Galbūt todėl aš labiau vertinu gebėjimą pasijuokti iš savęs, kitiems parodyti savo juokingas silpnybes ar ydas.
Psichoterapijoje humoras gali būti labai veiksmingas, naudojant jį pagal paskirtį. Laidyti juokelius kiekviena pasitaikiusia proga atrodo pakankamai nerimta ir neprofesionalu, tačiau tinkamas juokas ar anekdotas tinkamoje vietoje gali būti nepamainoma pagalba, padedant iki ausų savo bėdose įklimpusiam žmogui pakilti aukščiau, ir pažvelgti į save iš kitos perspektyvos. Pasijuokti iš savęs sveika ne tik klientams, bet ir patiems psichologams. Juk neretai patys psichologai pasiduoda visuomenėje vyraujančiam mitui apie jų visažinystę, sugebėjimą permatyti žmogų, ir patys tampa valdomi mito, susireikšmina, užkelia save ant pjedestalo, ir į aplinkinius pradeda žvelgti iš aukšto. O juk psichologas irgi žmogusJ
Taigi neveltui psichoanalitikai mato humorą kaip brandų metodą, kuriuo mūsų organizmas susitvarko su nerimu, skausmingais patyrimais, nesėkmėmis. Juk galima visa gyvenimą širsti ant kitų, jaustis nuskriaustam ar pan., o galima ir su šypsena pažvelgti ir pasijuokti iš savęs (jei neišeina – iš kitų), iš kai kurių savo kvailų poelgių, vaikiškų įsižeidimų, ar pernelyg didelio susireikšminimo. Norėdamas pademonstruoti savo gera valią juokų ir anekdotų atžvilgiu, pateikiu įvairių anekdotų, kuriuos pavyko surasti apie psichologus, psichoterapeutus bei jų klientus. Anekdotų, kuriuose atsispindi psichoterapinio darbo ypatumai, principai bei įvairūs kuriozai.
 ***
 Pacientas: Daktare, man reikia, kažko, kas išjudintų mane; kažko, kas atgaivintų mano kovingą dvasią. Ar galėtumėte kažką patarti?
Psichoterapeutas: Tai kad nėra reikalo, jūs visą tai gausite pažvelgęs į savo sąskaitą.
 ***
Labai drovus vaikinas ateina į barą ir pamato gražią merginą sėdinčią prie baro. Po valandos, sukaupęs visą savo drąsą vaikinas prieina prie jos ir nedrąsiai paklausia „ Hmm, ar jūs nieko prieš, jei aš prisėsčiau truputi pabendrauti su jumis?“
Mergina į tai sureaguoja garsiai sušukdama: „ Na jau ne! Aš su tavim tikrai neisiu miegoti“. Visi esantys bare tuo metu nustebę žiūri į juos. Vaikinas absoliučiai pažemintas nuslenka atgal prie savo staliuko. Po penkių minučių mergina prieina prie jo ir atsiprašo. Nusišypso jam ir sako: ,, tikrai apgailestauju, kad tave taip sukonfūzijau. Matai, aš esu psichologijos studentė ir kaip tik studijuoju, kaip žmonės reaguoja į trikdančias situacijas.“
Į tai vaikinas sureaguoja garsiai sušukdamas: ,,Ką tai reiškia 300 lt?!!“
 ***
Petras lankėsi pas psichoanalitiką keturis metus, kad atsikratytų baimės, jog po lova gyvena pabaisos. Jau ne vienerius metus, jis blogai miegodavo. Nepamena, kada paskutinį kartą jautėsi išsimiegojęs. Tačiau progresas terapijoje buvo menkas, ir Petras tai žinojo. Taigi vieną dieną jis nusprendžia nebevaikščioti pas psichoanalitiką ir pabandyti ką nors kitą.
Po kelių savaičių, Petro buvęs psichoanalitikas susitinka savo klientą Akropolyje ir yra nustebęs matydamas jį visą energingą, žvalų ir linksmą.
„Daktare“, džiaugsmingai pasisveikina Petras „aš sveikas“
„Puikios naujienos“, atsako psichoanalitikas „tu ir atrodai žymiai geriau. Kaip tau tai pavyko?“
„Aš nuėjau pas kitą daktarą ir jis mane išgydė tik per VIENĄ sesiją“
„Vieną?“ nepatikliai perklausia psichoanalitikas.
„Taip mano daktaras buvo bihevioristas“, dalinasi Petras.
Ir kaip jis išgydė tave per vieną sesiją“
„Paprastai, jis pasiūlė man nupjauti lovos kojas“
 ***
Kodėl psichoanalizė yra žymiai greitesnė ir efektyvesnė su vyrais nei su moterimis?
Kai ateina metas sugrįžti į vaikystę, vyras jau ten yra.
***
Kiek psichologų reikia, kad pakeistų lemputę?
Nei vieno, lemputė pasikeis pati, kai bus tam pasiruošusi;
Vieno, bet lemputė turi norėti pasikeisti pati;
Vieno, tačiau prireiks devynių konsultacijų.
 ***
 Koks skirtumas tarp psichoterapeuto ir psichologo?
Jei pasakysite psichoterapeutui „Aš nekenčiu savo motinos“, jis paklaus: ,,Kas paskatino jus tai išsakyti?“
Tuo tarpu psichologas atsakys ,,Ačiū, kad tuo pasidalinot su manimi.“
 ***
Pacientas: Daktare, jūs turite man padėti. Aš turiu problemą ir dėl to labai pergyvenu – dažnai netenku savitvardos būdamas su žmonėmis.
Psichoterapeutas: papasakok apie savo problemą.
Pacientas: Taigi aš tai ką tik ir padariau, ar ne, tu, kvailas mulki!!
 ***
Du psichologai susitinka per dvidešimties metų studijų baigimo jubiliejų. Vienas atrodo jaunatviškas, energingas, lyg ką tik būtų baigęs studijas. Kitas atrodo pasenęs, susirūpinęs, susikrimtęs. Pastarasis ir klausia jaunai atrodančio kolegos: ,,Atskleisk, kokia tavo paslaptis? Klausytis žmonių problemų kiekvieną dieną ištisus metus juk taip sunku. Dėl to taip prastai ir atrodau.“ Jaunai atrodantis kolega į tai: ,,O kas klauso?“
 ***
Pacientas: Daktare, mano žmona mano, kad man pavažiavo stogas, nes aš mėgstu grilio dešreles.
Psichoterapeutas: Nesamonė! Aš ir pats mėgstu grilio dešreles.
Pacientas: Puiku, jūs turėtumėte kada pas mane apsilankyti ir apžiūrėti kolekciją. Turiu šimtus jų.
 ***
Žmogus ateina pas psichologą ir sako: ,,Kreipiausi į jus nes turiu problemą. Negaliu sustoti galvoti apie seksą.“ Psichologas atsako: ,,Na pažiūrėkime, ką galime išsiaiškinti apie tai“, ir išsitraukia lapus su rašalo dėmėmis. ,,Kas matyti šiame paveikslėlyje?“, klausia.
Žmogus pažiūri į paveikslėlį, pasuka jį, dar pažiūri ir vėl pasuka, kol galiausiai konstatuoja: „Čia vyras su moterimi mylisi lovoje.“
Psichologas atsako: ,,Labai įdomu“, ir parodo kitą paveiksliuką. ,,Kas matyti šiame paveikslėlyje?“, klausia.
Žmogus pažiūri, pavarto paveikslėlį vėl pažiūri ir sako: „Čia vyras su moterimi mylisi lovoje.“
Psichologas pabando dar, parodo trečią paveikslėlį ir užduodą tą patį klausimą. Žmogus, kurį laiką pavartęs paveikslėlį, vėl sako : „Čia vyras su moterimi mylisi lovoje.“
Psichologas konstatuoja: ,,Taigi, matyti, kad jūs esate apsėstas minčių apie seksą.“
„Aš?!“, piktai sureaguoja žmogus: ,,Tai jūs čia rodote visus tuos nešvankius paveikslėlius.“
***
„Pone, kokia jūsų sėkmės priežastis?“
„Du žodžiai“
„Ir kokie gi jie, gerbiamasis?“
„Teisingi sprendimai“
„O kaip jūs priimate teisingus sprendimus?“
„Vienas žodis“
„ Ir koks gi jis?“
„Patirtis“
„O kaip jūs įgijote patirties?“
„Du žodžiai“
„Ir kokie gi jie, pone?“
„Klaidingi sprendimai“
 ***
 Skirtumas tarp psichotiko ir neurotiko
Psichotikas mano, kad du kart du yra penki.
Neurotikas žino, kad du kart du yra keturi – tačiau to nekenčia.
 ***
 Žinoma, aš noriu skyrybų, tačiau būtų geriausia, jei mano žmona nieko nepastebėtų. Nes kitu atveju kiltų tokia scena.
***
Yra trys žmonių tipai: tie kurie moka skaičiuoti ir tie kurie nemoka.
***
Aš pasidariau IQ testą ir atsakymas buvo neigiamas.
***
Visuomet atsimink, kad esi unikalus, kaip ir bet kuris kitas žmogus.
***
Sąmonė – tas erzinantis tarpas tarp snūstelėjimų.
***
Šiandien, aš su malonumu pasidalinsiu savo patirtimi ir patarimu, nes nėra mielesnių žodžių, nei ,,Aš sakiau“.
***
Nereikia kentėti tyloje, kai galima dūsauti, verkšlenti ar skųstis.
***
Aš prisiimu pilną atsakomybę už savo veiksmus, išskyrus tuos, kurie kyla dėl kitų kaltės.
***
Geras atpirkimo ožys yra beveik toks pat priimtinas variantas kaip ir problemos sprendimas.
***
Kadangi mokausi tikėti ir pasitikėti visata bei likimu, man nebereikia nešiotis su savimi ginklo.
***
Ką gi aš daugiau galiu kaltinti dėl savo problemų? Luktelkite minutę…. aš ką nors surasiu.
***
Kodėl aš turėčiau gaišti laiką prisimindamas praeitį, jei galiu tą laiką praleisti nerimaudamas dėl ateities.
***
Aš esu pasiryžęs daryti klaidas, jei kas nors yra pasiryžęs iš jų mokytis.
***
Aš ne kenčiu nuo beprotybės, aš mėgaujuosi kiekviena minute.
***
Būdavau nesugebantis priimti sprendimą. Dabar tiesiog nesu įsitikinęs.
***
Hipochondrija yra vienintelė liga, kuria nesergu.